> Jokia valdžia nesugebės užtikrinti tokių pokyčių. To elementarus įrodymas - tai, kad nieko panašaus nėra dėstoma vidurinėje mokykloje (t.y. apie darbo laiką, apie ekologiją, apie žmogaus poreikius jį >supančios ekosistemos kontekste). Ir būtent vidurinėje, galbūt netgi pradinėse klasėse. Ką valdžia darė iki šiol, tai tik štampavo žiurkių lenktynių ristūnus ir kumeles. Tai valio, siekime to. Aš irgi manau, kad dabartinėje mokykloje labai daug ko nereikalingo, per daug kalimo, ir labai daug ko reikalingo nėra. O kad žmonės visai nesirūpina išteklių tausojimu ir gamta - netiesa. Manau, yra didelė pažanga šioje srityje - taupymas nelaikomas yda, o "žalumas" kai kuriuose sluoksniuose netgi liguistai madingas. >> Jūs gi ir prieš valdžią, ir prieš bėgimą. > > Valdžia ir sau ir kitiems, gali būti tik tada, kada suvoki savo veiksmų pasėkmes ir vadovaujasi jomis, o ne jas ignoruoji, devalvuoji arba išvis užmiršti. Didžioji užmarštis tikrai sunki yda :-( Tai valdžios veiksmai paprastai ir ateina per masių suvokimą. Pas mus juo labiau, nes valdžia nestovi nė pusė pėdos prieš mases, dažnai net už. >> Bet kai bėgimas nestabdomas, tai laimi greičiau bėgantys ir >> tiesiog priverčia lenktyniauti kitus, o pavieniai save pristabdantys > > O kas verčia? Ar bėgantysis, ar vidiniai instinktai, galbūt jau ir kvestionuotini? Padaryk tą bėgimą pajuokos objektu ir dings pati problema. Na, tai padaryk jį pajuokos objektu. Tik žmogaus prigimtis ne tokia. Kiekvienas nori būti už kitus geresnis, didesnis, svarbesnis. Jeigu žalumas ir taupumas kažkokiu būdu pasidarys daug svarbesni už kitas žmogaus siekiamas gėrybes, žmonės pradės kovoti dėl paties "žaliausio" ar taupiausio vardo, dažnai tam naudodami net ir visai "nežalias" bei netaupias priemones. >> individai tokiame kontekste tiesiog nereikšmingi. O darbo laiko trumpinimas >> daugelyje Europos šalių tai juk ir vyko, net ir pas mus yra jo ribojimas. > > Tai ne problemos sprendimas. Tai kovojimas su jos pasekmėmis ir tiek. Tai kokios tos priežastys? Pagal mano supratimą ta priežastis - didelis darbo našumas, apie tai jau rašiau. Ir su ta priežastimi nematau reikalo kovoti. O pasekmės tokios, kad dalis žmonių pagamina sau ir likusiai daliai būtiniausius produktus ir suteikia paslaugas. Susiduriame su paskirstymo problema. Laisvoje rinkoje tie kiti prisigalvoja produktų ir paslaugų, kuriais iš pirmųjų išvilioja tai, ko reikia jiems. "Iš viršaus" galima daugiau ar mažiau skirstyti. Jei skirstysi produktą (populiariausias būdas - apdėsi gaminantį mokesčiais ir atiduosi juos negaminančiajam) - bendra gamyba sumažės, bet ir sistema veiks, jei dirbančiajam paliksi daugiau, nei atiduosi nedirbančiajam. Visąlaik atsiras norinčiųjų dirbti dėl noro turėti daugiau už kitus, dalis bus dirbančiųjų, nes jiems tiesiog taip patinka. Netgi didelė dalis tų išlaikytinių kažką kurs, ir daugės kuriančiųjų nemokamai, kai jiems nereikės "bėgti" ir kovoti dėl vietos po saule. Antras paskirstymo "iš viršaus" būdas - darbo paskirstymas. T.y. tos našumo problemos švelninimas leidžiant dirbti daugiau žmonių, bet po trumpiau. Aišku, nė vieno būdo negali panaudoti šimtu procentų, nes tai būtų totalitarinė neefektyvi sistema. Bet abu šie būdai daugiau ar mažiau taikomi išsivysčiusiose šalyse, ir galbūt tai palaipsniui plėsis. Remiantis visu tuo nematau problemos ir dėl visokių pensininkų - tegul jų skaičius ir smarkiai didės. Juk ribojantis veiksnys žmonių skaičiui prasimaitinti - tik prieinami ištekliai ir sugebėjimas juos pasiimti. Išteklių kol kas yra, juos pasisimti užtenka tik dalies darbingo amžiaus žmonių. Visa kita - paskirstymo problema. Pensininkų atveju - tai produkto paskirstymas.