"RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message news:ibetcm$t0f$1@trimpas.omnitel.net... >>>>>>>>>>>>>>>> > Na gyvybės tikslas perdirbti visą negyvą materiją į gyvą :-) >>>>>>>>>>>>>>>> > > > Ir vėl tikslas! Juk jau rašiau - gyvybė kaipo tokia jokio tikslo neturi. > Tikslą gali turėti koks nors individas, jei jį jam sukuria smegenys ar > kažkas užprogramuoja. Bet šiaip mintis tikrai nebloga. Kaip tai neturi? Taip, tarakonas pats NESUGEBA išprotauti identifikuoti savo tikslo, bet žiūrint iš išorės, jis TIKSLĄ TURI- susirasti maisto, likti gyvas ir perduoti genus palikuonims. Tai aš ir kvestionuju mūsų, kaip žmonijos, galimybes visų pirma identifikuoti esamą tikslą, o po to dar išsiaiškinti, ar jo siekiame optimaliai. > Atskiros būtybės, galbūt ir sistemos, sugeba suformuoti kažkokius tikslus ir > jų siekti. Bet žmonija neturi bendro tikslo, nes kad taip būtų, ji turėtų > būti kaip vientisas organizmas su griežta hierarchija vieninteliu centriniu > sprendimo priėmimo organu, o kiti būtų tik vykdytojai. Jums viskas turi būti apčiuopiama (aš teigiu, kad būtent apčiuopiama/fiziška, aš niekur neteigiu, kad neišmatuojama!) "vienintelis sprendimo prieėmimo organas", "griežta hierarchija", "centras", "vykdytojai". Ar nekilo minčių, kad jūsų minimas vienintelis centrinis sprendimo priėmimo organas, pvz.: galėjo persikraustyti iš genų į memų teritoriją? Ir kad pvz.: mus valdo ne Obama-Putinas-Denxiopingas-Masonai, o tarkime kokios nors mūsų ypatybes, kurių mes nereflektuojame kasdieninėje veikloje (kaip ir pvz.: skrandžio sulčių išsiskyrimo), bet jos vis vien veikia taip pat užtikrintai [kaip ir tos pačios skrandžio sultys]? > Be abejo - žmonija šiuo momentu tikrai labai sėkminga rūšis evoliuciniu > požiūriu, bent jau savo nišoje. Dėl išsivysčiusio proto ji sėkmingai > įsisavina vis daugiau išteklių - ir be jokio vargo juos atima iš kitų savo > nišos rūšių (netgi priverčia jas dirbti sau, ir netgi keičia jas pagal savo > poreikius), ir plečia savo nišą įsisavindama vis naujus išteklius. Mano klausimas buvo, ar tai vienintelis kriterijus? T.y. ar mes remiamės vienu kriterijumi ir besiremdami juo prisiimame ne tik šlovinamus pakilimus, bet ir visus potencialius nuopuolisu. Ar vis tik metame lauk vienintelį kriterijų ir bent truputį diversifikuojame? > Na, kaip čia pasakius. Prieš daug ką turime, prieš kai ką dar ir neturime. > Naujai mutavęs virusas ar bakterija kol kas galėtų be vargo nušluoti nemažą > dalį žmonijos - čia mums dar yra kur tobulėti galandant savo ginklus. O ta Mane stačiai stebina, kad jūs bijote ala 10 km skersmens meteoro atsirenkinimo [visiškai atsitiktinės mutacijos], bet visiškai nebijote savo galimybių tą nelemtį prisišaukti. > antrinė sistema ir reikalinga tam išlikimui. Tokie filosofiniai klausimai - > "kokia prasmė gyventi", "kokia prasmė daugintis" - tai smegenų išsivystymo > "byproduktas". Apie tai jau rašiau. Tuos, kuriems tie klausimai pradeda > trukdyti išlikti ir daugintis, evoliucija atsijoja, ir išlieka tie, kuriems > tokie klausimai taip smarkiai netrukdo. Prašom neiškreipti žodžių. Klausimas buvo ne "kokia prasmė daugintis". Klausimas buvo, "ar mūsų pasirinktas dauginimosi tempas [sąmoningai ar ne], atitinka mūsų poreikius". > Be abejo kad taip. Bent jau dalis mokslininkų galėtų būti kaip laisvi > menininkai, ir tikrai būtų daugiau visiškai netikėtų atradimų. Tik tuomet > sistemai būtų sunku nuspręsti kam skirti lėšas, o kam ne. Todėl ir reikia > pagrindimų, ataskaitų, galiausiai mokslo finansavimo kryptis ir kriterijus > nustato biurokratai remdamiesi savo ribotu ir dažnai iškreiptu supratimu. > Bet taip yra, ir tai galima būtų pakeisti tik sugalvojus geresnę sistemą. Žinai kada gali būti laisvu meninku? Tada, kada niekas neskatina/neverčia dalyvauti žiurkių lenktynėse. Tai gal padiskutuokime, kaip tą padaryt? > O dėl atradimų be asignacijų - visada yra tokia galimybė, bet daugumai > fundamentalių tyrimų vis tik reikia didžiulių lėšų, nes kitaip būsi > priverstas tik filosofuoti ir spėlioti kaip yra iš tikrųjų. Didžiulių lėšų reikia ne fundamentaliems atradimams, o jų patvirtinimui/paneigimui ankstesniųjų kontekste. > Na tai galvojama ir apie tai. Bet vis tik diskusija buvo būtent apie kuo > efektyvesnes taupymo priemones, o ne apie kūrimą ar atkūrimą. Niekada nebuvo. Jevonso paradoksas. Esmė, kodėl mes turime svyruoti tarp dviejų polių - išlaidavimas ir po to taupymas. Kodėl neieškome vidurio? >> Klausiate: "Kodėl tarkime jų genų rinkinys priėjo aklavietę, kas ją >> sąlygojo?". Čia tokio pat lygio klausimas kaip "Kodėl atsirado gyvybė", >> "Kodėl egzistuoja pasaulis", "Kodėl aš esu šiame pasaulyje". Aš >> pripažįstu, >> kad samprotaudamas apie tokius klausimus nieko protingesnio negaliu >> atsakyti, kaip tik tai, kad susiklostė tokia aplinkybių visuma. Jeigu jūs >> sugebate kažką naudingo išpešti samprotaudamas apie tokias problemas tada >> taip - jūs tikriausiai aukštesnio už mane lygio oponentas. Bet bijau, kad >> man net ir tą lygio aukštumą yra sunku deramai įvertinti. > >>>>>>>>>>>>>>>> > O kokio lygio? NEATSAKOMOJO, nes mes esame sistemos viduje ir todėl negalime > iš už jos ribų vienprasmiškai atsakyti į "tokio lygio klausimus"? C'mon! > Manau į jūsų užduotus "neatsakomus" klausimus jau dabar galima gauti > pakankamai neblogus atsakymus, tiek iš vienos diciplinos kaulo bokšto, tiek > ir iš tarpdisciplinių sluoksnių. >>>>>>>>>>>>>>>> > > > Na tai pateikite atsakymus nors į kai kuriuos iš šių klausimų. Įdomu, gal iš > tikrųjų ką nors labai protingo žinote? Visiškai nieko įmantraus. Gyvybė atsirado todėl, kad kvantinėje sriuboje tarp visų galimybių buvo ir tokia ir mes ją stebime todėl, kad remiantis antropiniu principu esame tokioje visatos vystymosi stadijoje, kurioje visos dedamosios yra tam itin palankios ir mes galime išmatuoti tą palankumą ir matyti, kad pakeitus faktorius bent kelis % į vieną ar į kitą pusę stabili konfigūracija, kuri, panašu, kad yra būtina gyvybei, taip kaip mes ją suprantame, vystytis, eina šunims šėko pjauti. Teoriškai remdamiesi šituo atsakymu, mes galima pasakyti, kad labai tolimoje, bet visgi išmatuojamoje skaičiais ateityje, tos stabilios konfigūracijos neliks, ir todėl mes galime dulkintis ir smaugtis kiek širdis geidžia ir nuo to niekas nepasikeis. Bet taip mes atmetame galimybes, kad galbūt mums tos stabilios konfigūracijos ir nebereikės. Atsakyti į antrą klausimą negaliu, nes per abstrakčiai įvardinote "pasaulis". Į trečią klausimą galiu atsakyti paprastai - nes mano gimdytojai susimylėjo :-) Jei klausiate, kodėl mano asmenybė yra būtent tokia, kokia yra ir kokią jūs, kaip išoriniai stebėtojai matote, aš manau, kad galiu pakankamai objektyviai įvardinti visą eilę biheivioristinių ir aplinkos faktorių, kodėl ji susiformavo būtent tokia, o ne kitokia, ir netgi įvardinti kelis esminius asmeninius pasirinkimus, kuriuos pakeitęs būčiau gavęs visiškai skirtingus rezultatus. > Jūs paklausėte "kodėl" ir aš atsakiau tai, ką šiuo metu žinau, > apibendrintai. Neklausėte ar aš noriu ką nors daugiau sužinoti, ar nenoriu. > Galiu atsakyti - visada noriu žinoti daugiau. Tik šiaip jau mes galime > išsiaiškinti dar vieną "kaip", t.y. dėl kokio veiksnio atsirado šitas, dėl > kokio anas, ir taip priežasčių lygyje pasistūmėti keletą pozicijų už > žinomybės ribų atgal ar pirmyn. O į tą filosofinį "kodėl" žmogus niekada > neatsakys, nes visąlaik iškils naujas "kodėl". Tai aš ir sakau, kad esmė yra "skiriamojoje geboje", ir kiek ji mus tenkina. > A, tai jūs keliate tą buitinį-praktišką "kodėl", o aš galvojau, kad > filosofinį. Tai čia galima daug tyrinėti ir samprotauti, bet man tai tikrai > nėra labai įdomu. Ne, mano klausimas buvo "ką mums apie mus pačius sako toks fenomenas?" Jei neįdomu - taip ir sutarėm, kad neįdomu. Visiškai validus ir normalus atsakymas, visi patenkinti. > Na, tai grubiai galiu numesti - būti žaliam, ekologiškam, > skatinti kitus mažiau vartoti šiuo metu yra madinga. Kai kas naudodamasis > tomis idėjomis susikrauna kapitalą - ir materialinį, ir politinį. Yra ir dar > įdomesnio mąstymo. Sugalvoja, kad kažkurią dieną bus pasaulio pabaiga, ir ją > sau pasidaro. Vėlgi, ar gilinamės kodėl pasidaro, ar ne?