"RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message news:ib4fcn$uih$1@trimpas.omnitel.net... > Nepaisant kažkokių moralinių sentimentų, robotizacija plėsis ir ekonomikoje, > ir buityje. Tam tikrais robotais galiu laikyti tokius prietaisus kaip > skalbimo mašinos, ir man jie visai patinka. Esmė ne kaip absoliučiai arba santykinai vyks vienas ar kitas procesas, o kaip tai keis mus, kaip individus ir kaip visuomenes. T.y. ne tik tiesioginė paskirtis, bet ir šalutiniai, o kai kuriais atvejais, galbūt ir pagrindiniai, efektai. > Rašydamas apie maistą ir aprangą aš iš esmės turėjau daugiau bazinius > poreikius. Aišku, didelė dalis ir to ir ano šiuo metu patenka į žaidimų ir > pramogų kategoriją. Bet prieštaraudamas didesniam valstybės vykdomam lėšų > perskirstymui arba darbo laiko ribojimui ir tuo pačiu intensyvėjančiai > žaislų ir pramogų gamybai, tu prieštarauji ir lėšų arba darbo (antruoju > atveju) perskirstymui-pasiskirstymui. O jis kylant darbo našumui turi vis > didėti. Kas yra mano baziniai poreikiai, skurdžiui yra turtas, o turčiui - niekis. Bet esmė ne tame. Esmė yra tame, ar siekdami savo užprogramuotų instinktų pirmapradžių tikslų, mes nedarome "grey goo" varianto, ir dargi savo pačių rankomis. Man darbo našumas remiantis tuo pačiu Jevonso paradoksu rodo tik į varpo formos raidos kreivę. > Kadangi tas našumas vis didėja ir nematau kaip jį galima būtų sustabdyti > (pasauliniu mastu), šiuo metu tai yra dėsnis. Keista, kad tu galvoji, jog > žmogaus veikla nepavaldi dėsniams. O kas kažkada užims mūsų rūšies vietą > (jei tai atsitiks) - man ne esminis klausimas, o toks greičiau prie butelio > esant atitinkamai nuotaikai. "Šiuo metu"= šiandien? metai? dešimtmetis? 50 metų? Taip, žmogaus veikla pavaldi dėsniams, maždaug lygiai taip pat, kaip petri lėkštėje ant agaro baterijoms pavaldus jų "milžiniško pasaulio" įsisavinimas. > Na, jeigu tai yra apokalipsė, neprieštaraučiau, kad ji vyktų dar bent kokius > keletą mlrd. metų. Puiku, aš irgi. Dabar tik elementarus klausimas: ar pats matai prielaidas, kad tai išties vyktų bent kelis mlrd. metų? Ok, kad nepradėtumėme hiperbolėmis - 50-100 metų? Taip daugmaž stabiliai, be didesnių pjautynių ir didėlių nuopolių (dabartinio laikotarpio aš nė per kur nesutinku laikyti nuopuoliu). > Tai gal tiesiog sprendžiame iškylančias problemas ir nežiūrime į žmoniją > tūkstančių metų perspektyvomis ar iš tos pakankamai aukštos orbitos? Jau Kodėl iš pakankamai aukštos orbitos? Žmogus jau veikia globaliais masteliais, pradedant urvais, baigiant LEO. Visos erdvės įsisavinamos dinamiškai augančiomis progresijomis. Kodėl aš turėčiau į viską žiūrėti patenkinto tūlo būro požiūriu? > rašiau, kad XIX a. pabaigoje apklausus šviesiausius pasaulio protus su > kokiais svarbiausiais iššūkiais žmonija susidurs kito šimtmečio pabaigoje, > viena iš pagrindinių prognozuojamų problemų buvo stūksantys arklių mėšlo > kalnai dėl labai išsivysčiusio transporto. Pala pala. Aš kalbu ne apie technolginius klausimus, kurių išties nuspėti neįmanoma, ir paradigmas keičiame kaip kojines per paskutinius 100 metų - ypač. Bet aš kalbu apie elgsio modelį, kurį vis taikome, kasdieną - paimti daugiau ir perdirbti į žmones ir jų poreikius tenkinančius vienetus, visiškai nežiūrint iš kur imame, ir ar priklausome nuo to, iš kur imame, ir ar apskritai mums reikia "daugiau". > Visos kitos įvardintos problemos > po šimtmečio pasirodė tokios pat neaktualios. Gebėjimas spręsti pastoviai > iškylančias problemas ir yra žmogaus, kaip rūšies savybė. Be to mokslo ir > technikos pažanga yra nenuspėjama, kaip ir daugelis dalykų bent kiek > ilgesniame laikotarpyje. Pardon, bet mane stebina jūsų požiūrio siaurumas - mokslo ir technikos pažanga, turbūt ypač akcentuojant pastarąją. Tokiu atveju jums turbūt visi "minkštieji" mokslai jums yra už diskusijos ribų. Nafik koks entomologas ir jo mokslai, jei jam liks ant rankų tik tyrinėt kopūstinukus, ane? > Apie tokius loginius absurdus kaip nesančio ištekliaus vartojimo > reguliavimas aš nediskutuosiu. Rašiau apie esančių išteklių vartojimą. "Nelieka" buvo hiperbolė, kad jo lieka ypač mažai, gerokai mažiau, nei būtina tuo metu toje vietoje esančiai populiacijai, kuri tikėtinai susidarė dėl kažkuriuo momentu užforsuotos "pasiūlos". Gaila, kad šitos hiperbolės ir ironijos nesupratote. > Jei žmonės nebemato išeičių, tegul nesidaugina. Tiesa sakant, jie galėtų > tiesiog iš karto susinaikinti, tada dar daugiau išteklių sutaupytų. Šiaip įdomus klausimas - gal galit paaiškinti, ar čia ironija, ar neapykanta, ar pasibjaurėjimas, ir kuo jis grindžiamas? Tarkime numanomus variantus aš žinau, bet noriu elementariai sužinot argumentaciją. > Dauginasi tie, kurie mato išeitis. Tad jei kažkurie žmonės prieina savo > mąstymo aklavietę, nereiškia, kad ją priėjo visa žmonių rūšis. Gerai, tarkime tai teisinga. Gal galit paargumentuoti, kodėl jie priėjo tą aklavietę, ir kadangi, kaip suprantu, reiškinys nėra izoliuotoje saloje, o pasireiškia tai ten tai šian visur, kas sąlygoja tokius pokyčius. > Čia galima samprotauti apie įvairiausias moralines kategorijas, > absurdiškumus, asmenines pozicijas ir t.t. Bet gamta veikia savo paprastais > dėsniais, nepriklausomai nuo mūsų vertinimo. Išlieka tos rūšys ir tų rūšių > genų rinkiniai, kurie sugeba susirasti ar atsikovoti sau išteklių ir > pasidauginti. Kitus atranka atsijoja. Todėl gyvybė ir yra tokia invazyvi. > Apie altruizmą, ir kaip jis padeda palaikyti labai giminingą ar net tą patį > genų rinkinį jau samprotavau anksčiau, jei prisireiks, dar pasamprotausiu. > > Bet aišku, besidauginantieji neturėtų pašiepti, o padėkoti nesidauginantiems > už didesnės erdvės atlaisvinimą. Gerai. Kaip suprantu, dabar situacija diskusijos yra tokioje būsenoje - paėmėm baltą šviesą, pakišom prizmę, ji pasiskaidė į bazines. Faktas konstuotas. Klausimas - kodėl? Ar galima surasti veiksnį ar jų grupę, sukuriantį tipinį tokį extra-žaliąjį, kuris įgalintų matematiškai prognozuoti ir modeliuoti, tarkime tokių marginalų atsiradimą visuomenėje ir numanomą jų %. Jeigu tai yra kontr-produktyvus elgesys visai likusiai populiacijai, vadinasi, tai liga, ir gal tada įdomu - galbūt tai netgi užkrečiama, ir pvz.: būtina prievarta gaudyti ir gydyti (čia su trupučiu sveikos ironijos, bet tarkime kodėl gi ne darbas sveikatos apsaugai?).