"RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message news:ibg8sq$3i8$1@trimpas.omnitel.net... > idėjinių tikslų, kurių dauguma žmonių nesiekia. O žmonija, kaip tų individų, siekiančių skirtingų tikslų, visuma, jokio bendro tikslo neturi. Žmonija greičiau reiškinys nei individas. Žmonija/gyvybė pačiam yra reiškinys, nes nesugebi identifikuoti jos tikslo. MKN, aš sugebu. MKN, jos tikslas - pasidauginti, jei tik įmanoma, už šitos planetos ribų, o vėliau - arba ištrūkti iš visų likutinių apribojimų (materijos, laiko, jei įmanoma - ir neįtikusių ribojančių fizikos dėsnių) arba dalyvauti, kaip tų galutinių apribojimų finalo liudininkais pirmose ložės vietose. O sub-tikslas yra siekiant šito tikslo, yra neužtrokšti vietinės reikšmės entropijos kišenėje, ir tol kol yra potencialų skirtumas, kurį įmanoma naudoti kaip esminį energijos šaltinį. Baisiausia, kas gali nutikti - tai amžinai likti lopšyje, kūdikio stadijos ir mažvaikio mastysenos. Todėl vėlgi, MKN, tai gali reikalauti pagal aplinkybes apriboti savo pagrindinio tikslo siekimo tempus ir atidžiau pasirinkti optimalias metodikas. > Tokius galvojimus vadinu svaičiojimais, filosofavimnais, sąmokslo teorijomis. Gali prigalvoti daug visokių modelių kaip kas kur vyksta ar veikia. Bet jei neturi galimybės patikrinti savo modelio teisumo, tai tie modeliai taip ir liks svaičiojimais. Tuo visokios pasakos, religijos, sąmokslo teorijos ir t.t. ir skiriasi nuo mokslinio-praktinio pažinimo. Jokių svaisčiojimų/filosofavimų/sąmokslo teorijų čia nėra. Aš bandau ieškoti modelių, kurie geriau paaiškintų mane supančią aplinką, nes man tai asmeniškai įdomu. Kad negaliu "pasistatyti didesnio kolaiderio nei LHCH", nes "finansavimas" to neleidžia, niekas netrukdo man daryti modelių/prielaidų, kurias galbūt kas nors ateityje turės progą ir norą patikrinti. > Mes galime vertinti tik pagal kriterijus, kurie mums atrodo svarbūs. O jei nepriimi, kad yra kažkokia svarbesnė už tave antgamtinė būtybė, niekas negali ir kvescionuoti tavo kriterijų. Todėl abejonės tuo, kad tavo kriterijai galbūt neteisingi, galbūt yra daug geresnių, nieko neduoda. Kai turėsi kitus kriterijus ir pripažinsi, kad jie tau svarbesni, tada galėsi pagal juos ir koreguoti savo veiksmus. Tokiu atveju, manau, kad nuolatinė kriterijų paieška ir jų vertinimas yra toks pats naudingas kaip ir nuolatinis mokslo teorijų testavimas, jas sutvirtinant, arba paneigiant. Kaip tik tuo mes ir užsiimame dabar - ieškome naujų kriterijų ir juos vertiname. > Kodėl nebijau? Realių grėsmių aš bijau ir už tai kad jų išvengtume. Bet daug kas jų bijo ir atitinkamai koreguoje savo veiksmus, net ir valstybių vadovybių lygyje. Aš tik nenoriu bijoti kažko - nežinia ko ar saugoti savo išteklius kažkam - nežinia kam, bet ne sau visų pirma. Kaip rodosi p. Laimis sakė, jums turbūt sinergetika, emergentinės sistemos, savirorganizacija, stebima gamtoje - turbūt labai sunkiai suvokiamos koncepcijos. Tausoti išteklius reikia ne todėl, kad jų saugojimas, kaip toks, turi kokią nors savitikslę prasmę, o todėl, kad jų nesaugojimas gali sąlygoti visos ekosistemos destabilizaciją, nuo kurios jūs priklausote. Bet kadangi tarp jūsų ir tos ekosistemos, į kurią vis dar remiatės, atsirado daug tarpinių sluoksnių, jūs jau nebematote priklausomybės ryšių. Arba galbūt ir matote, bet nenori aktualizuoti. > Žmonija nėra individas ir ji nesirenka savo dauginimosi tempų. Savo dauginimosi tempus gali pasirinkti tik individai ar valdžia bandyti juos primesti savo piliečiams. Bet kuriuo atveju tarp genų rinkinių visąlaik didėja dalis tų, kurie sugeba turėti daugiau vaisingų palikuonių. Ir normaliai populiacija dauginasi tol, kol jai užtenka išteklių. Ir žmonių skaičius visąlaik didėjo kartu su technologijomis, užtikrinančiomis to skaičiaus palaikymą. Gyventojų skaičiaus stabilizavimasis esant pakankamai išteklių kai kur vyksta tik nuo visai neseniai, tad turėtimėt kaip tik džiaugtis, kad pildosi jūsų idėjos, nors tai iki tol ir nebuvo būdinga gyvybei. Bet vis tiek, greičiausiai, žmonija nepabėgs nuo šio gyvybės dėsniė, nes jos tarpe vis tiek visą laiką daugės tų, kurie turės daugiau palikuonių. Apie stabilizavimą galėsime kalbėtis, kada saldo=0, arba bent jau asimptotiškai kris link 0. > Tai šitą problemą jau gvildenau. Bene realiausias to sprendimo būdas - valdžios vykdomas darbo laiko ribojimas arba kuo didesnis produkto perskirstymas. Bet tuomet susiduriame su valstybių tarpusavio konkurencija. Kokiu suknistu būdu valdžia vykdys darbo laiko ribojimą, jei žmonės norės daugiau užsidirbti? Kiba šnapsą nemokamai dalins? Valstybių tarpusavio konkurencija bus sprendžiama itin elementariai - jų stambėjimo keliu, kaip tai buvo nuosekliai daroma iki šiol. Ir visiškai nereikia prisirišti prie tokių fetišų, kaip vėliava, pasas ar pan. > Man tas patvirtinimas yra neatsiejamas nuo paties mokslinio pažinimo. Jei savo teorijų nesugebėsi koreliuoti su realybe, būsi nebe mokslininkas, o pasakų senelis. Tik jau neperdedam. Kai kurių teorijų, pvz.: tokių pilna astrofizikoje/fundamentalioje fizikoje, ir dabar nesugeba koreliuoti su realybe, bet jos yra itin validūs kandidatai būsimoms eksperimentų asignacijoms. "Minkštiems" mokslam čia pasisekė mažiau, nes iš jų tiek materijos neprispausi, kurią gali greitai parduoti. > Tik nematau kuo jūsų atsakymas skiriasi nuo manojo. Mano atsakymas buvo - todėl, kad susiklostė tokios aplinkybės. Globalus atsakymas toks pats. Bet mums palikta teisė didinti skiriamąją gebą, nesitenkinant šiuo atsakymu. > Na tai apie ką diskutuojama? O netenkina niekada, ir tai normalu. Jei tenkins vienus, netenkins kitų Diskuotuojame apie galimybę turėti galimybę didinti tą skiriamąją gebą. > Man toks klausimas visiškai nekonkretus, todėl atsakinėti į jį neįdomu. Tiesą sakant, atsakymui į tokį klausimą man tiktų bet koks papilstymas. Tik jau nemaišom priežasties su pasėkme. Jei būtų įdomu - bandytumėte sukonkretinti ir tik nepavykus to padaryti, galėtumėme dėmesį asignuoti kitur. > Taigi jau rašiau - visokios savižudybės dėl gyvenimo prasmės - tai smegenų evoliucijos "byproduktas". Vystėsi, vystėsi smegenys ir idėjos, ir kažkur nusivystė ne į tą pusę. Bet žmonijai, kaip rūšiai tokie paskiri individai nėra problema. Nematau į ką čia gilintis. Man yra daug įdomesnių problemų. Kaip jau ir rašiau, jie niekada ir nebuvo problema. Jie visada buvo galimybė, tiek patys savaime, tiek ir kaip pasakantys daug apie tave patį. Jei turi vaikų/draugų/giminių ir vienas jų, pakankamai tau artimas, prieis šitą "byproduktą", pats labai puikiai tą suprasi. Aš šito niekada nesupratau, iki man pakankamai artimoje, bet ne tokioje, kuri būtų tiesiogiai skaudi, aplinkoje, taip nutiko, dėl visiškai skirtingų priežasčių. Ir jų praradimai, pasirodo, kad buvo atradimai man, nors jie atėjo visiškai ne tada, ne ten ir ne taip, kaip aš kada nors galėjau tikėtis.