Rašydamas apie Stokholmo sindromą aš nežiūriu į jokias sistemas ar asmeniškumus, tiesiog konstatuoju faktą, kad kaltinti aukas ir palaikyti smurtautojus yra Stokholmo sindromo išraiška. -- Doc "Vasaris" <none@none.none> wrote in message news:ias6lv$h1b$1@trimpas.omnitel.net... > Beje dar vienas pastebėjimas - diskusijoje apeliavimas į oponento asmenines savybes yra kaip minimum prasto tono pavyzdys. > > Galiausiai, aš savo pirminę sentenciją esu linkęs prisitaikyti visų pirma sau, ir galiu denonsuoti jos taikymą kitiems. Žiūrim, ką turime - kad galėtum man pritaikyti Stoholmo sindromą, turi žiūrėti išoriškai, t.y. atsietoje sistemoje, kurioje aš identifikuojamas kaip auka, o reketistas (tarkime ir tavo požiūriu ~=valstybė) - kaip niekadėjas, nes jei žiūrėsi iš abiejų minėtų pozicijų, nė vienas tų rolių neidentifikuos kaip savo. > > Bet dabar gal gali man objektyviai parodyti, kur egzistuoja ta ideali, pilnai atsieta vertinimo pozicija, iš kurios tu taip gali vertinti? Galiu pasufleruoti kur, žiūrėk, ar patiks: Danguje, pas Dievą, Sylande ties Didžiosios Britanijos rytine pakrante, Marse, tavo galvoje, internete. Kadangi į pirmus tris atvejus, bent jau operatyviai, patekti negali, vadinasi belieka paskutiniai du. Man iš to peršasi išvada, kad pastarosiose dviejose terpėse egzistuojantys konstruktai yra naudingi tik kaip mąstymo pratimai, bet ne kaip realių veiksmų terpė. Realu yra tik tai kas yra ir ką darai, o ne tai, kas būtų gerai. Kadangi nėra pasaulyje nė vieno oficialiai žinomo ploto, kur būtų anarchija, kurios nariai būtų sotūs, saugūs, socialiai laimingi ir save realizavę, vadinasi tai nepasiteisino. O jei ir yra, bet nesiskelbia - tai ieškok, gal rasi būdą kaip ten patekti ir pasinaudoti. >