> Kažkodėl jums, pvz.: kontracepcijos naudojimas ir 1 palikuonio turėjimas kokioje Afrikoje/Indijoje/Kinijoje (tarkime nelendant į detales, kad tada pradedama norėti vien vyriškų palikuonių ir >destabilizuojama demografinė lyčių pusiausvyra) turbūt neatrodo kaip blogybė? Ar vis tik blogybė, nes kitaip nebus pigių plataus vartojimo prekių? Man tai gėrybė, Kinijai gali greitai kilti tam tikrų problemų. Ne dėl to, kad gyventojų skaičius stabilizuojasi, bet dėl jūsų minėtos lyčių disproporcijos, o kitą vertus, kai daugumą visuomenės sudarys vienturčiai, gali kilti ir kitų problemų dėl jų išpaikimo. Aš visada sakiau, kad gyventojų skaičiaus stabilizavimasis artina žmoniją prie rojaus, problema yra tik tame, kad ne visur jis vienodas. Ir tuomet kažkokie šovinistiniai jausmai nenori, kad aš, atsisakydamas savo palikuonių, taupyčiau gyvenimo erdvę kitų žmonių/tautybių/rasių palikuonims. > Bet dabar žiūrim ką turime: CFC pradėti leisti į atmosferą ~1960, tikėtinai turėtų būti išbaninti iki šių metų visame pasaulyje. 50 metų nuo naudojimo pradžios iki problemos sprendimo, ir dar daug metų iki >atsistatys pradinė situacija. > > Ir kame esmė: CFC ir UV spinduliavimo prasimušimas - ganėtinai nesudėtingas, iš esmės - tiesioginis sąryšys. Suvarai vienas, kita susivaro pats ir suvaro tave. 50 metų praėjo nuo klaidos iki jos ne tai kad >išsrėbimo, bet iki nedarymo. Atsiprašau, jei konkrečiai dėl CFC ir UV, tai Monrealio protokolas pasirašytas 1987, įsigaliojo 1989 m. CFC įtakos poveikio atmosferai tyrimai pirmą kartą mokslinėje spaudoje pateikti 1974 m. Ozono skylė virš Antarktidos aptikta 1985 m. Taip kad jokių 50 m. dvejojimo nebuvo. Praktiškai iš karto, kai tik dauguma įsitikino, kad problema yra, pradėta veikti ir tarptautiniu mastu. Su šiltnamio efekto dujomis irgi panašiai. Dar ne visi įsitikinę, kad ta problema yra dėl žmogaus veiklos, o jau pradedama veikti tarptautiniu mastu. Tik tiek, kad tas atšilimas ne visiems žalingas, kai kam netgi naudingas, skirtingai nuo UV radiacijos padidėjimo. Pvz. daug kam naudingas ledo nutirpimas Arktyje, o ir mes patenkame į tą nedidelį Žemės ruožą, kuriems atšlimas turėtų daugiau pliusų nei minusų dėl galimai didesnio derliaus ir mažesnių šildymo kaštų (o tuo pačiu ir mažesnio išteklių deginimo). O šiaip jau rašiau, kad žmogus negali labai toli numatyti. Ir ne tik savo veiklos pasekmių. Bet jei bijoti viso kas nauja, tai tada iš viso jokių naujų technologijų nebūtų galima įvedinėti. O be to mes nebegalime, nes iš esmės po savęs sudeginame tiltus. Tokio gyventojų skaičiaus palaikymas remiasi vis naujų technologijų kūrimu. Kol mums tai seksis - tol nebus didelių problemų, kai nebesugebėsime prasimaitinti - tas gyventojų skaičius turės mažėti. Nieko čia baisaus, visada taip buvo. Žinote kame Maltuso klaida? Jis skaičiavo dauginimosi potencialą ir maisto gausėjimo potencialą atskirai. Bet tą dauginimąsi riboja prieinamas maisto kiekis, todėl jokio konflikto tarp dauginimosi potencialo ir prasimaitinimo galimybių nematau. Vislumą padidinti gamtai, (o ateityje, galbūt, ir genų inžinerijos metodais) - jokia problema. Problema yra prieinami ištekliai. Žuvys ar kokios kirmėlės prideda milijonus kiaušinėlių, bet jokios demografinės krizės nekyla, nes išgyvena tik dešimtys palikuonių. O kad keičiame ekosistemą, tai kiekviena gyvūnų rūšis ją keičia. Kaip jau esu rašęs, Žemės istorijoje kai kurios rūšys yra žymiai daugiau pakeitusios ekosistemą, nei mes tą darome. Beje, dėka tų pokyčių ir mes galime gyventi. O bandyti stabilizuoti Žemės ar Visatos raidą - bergždžias užsiėmimas - tai ne mūsų nosiai. Ką mes galime - tai tik geriau prisitaikyti prie vykstančių pokyčių. > Dabar žinome, kad sudėtingos mitybinės ir simbiontinės grandinės kūrėsi milijonmečius, o mes jas, nežinodami apie jų sistemiškumą ir įtaką galiausiai mums patiems, išnaikiname pakankamu %'u, kad suardyti ir mus liečiančias gijas. Kiek laiko ir kokio liesumo srėbsime košę po to? "Kūrėsi" - tai yra pastoviai keitėsi, keičiasi ir dabar. Kažkas išnyks, kažkas atsiras, kažkas pasikeis. Mums turi būti svarbu ne tai, kad kažkas keičiasi - kažkas visą laiką keičiasi, ir mes tų pokyčių sustabdyti negalime. Svarbu tik tai, ar kai kurie pokyčiai mums kelia realią grėsmę, ir ar mes galime kažką padaryti, kad nuo jos apsisaugotume ar ją sušvelnintume. Jei kalbėti apie rūšių nykimą, tai jei nebūtų išnykę dinozaurai, tikriausiai ir mes nebūtume atsiradę. > Gerai, čia ir prisikasame iki esmės: "kai mato realią grėsmę". O jei nemato? Arba dargi įdomiau, - jei mato, bet atsisako pripažinti? Arba pripažįsta, bet atsisako reaguoti, nes randa plejadą argumentų, >kodėl to neverta daryti? O tai ką gali daryti, jei tos grėsmės nematai? Jei negali konkrečiai prognozuoti prie ko tavo veiksmai prives, tai kažką darydamas kryptingai ir manydamas, kad vykdai kokią kilnią misiją, gali tik kažką pabloginti vietoje pagerinimo. Todėl jei gali gyventi ir naudotis gyvenimo malonumais - naudokis. Jei matai, kad tavo elgesys prignozuojamoje ateityje sukels konkrečių problemų - keisk tą elgesį, kad galėtum kuo ilgiau naudotis gyvenimo malonumais. Mes jokių išteklių sau nesukūrėme, mes atsiradome ir pasidauginome todėl, kad jų buvo. Ir klestėsime tol, kol jų bus. Jei užgęs Saulė ir mes nieko naujo nesugalvosime, baigsime savo egzistenciją ir patys. Žmogaus gyvenimo ar žmonijos tiklsai - tai tik paties žmogaus susigalvotos idėjos, neturinčios didelės prasmės. Svarbiausia žmogui yra pats gyvenimas kaip procesas, susikurti tikslai tik priduoda tam gyvenimui šarmo. Pažiūrėjus iš gamtos pusės, žmogaus gyvenimo tikslas vienas - pavirsti dulke. Todėl žmogaus gyvenimo prasmė yra pačiame procese, o ne jo tiksle. > > Klausimai retoriniai, nes įtariu, kad kitaip būsiu apkaltintas sąmokslo teorijomis. > > Aš tik galiu vėlgi bakstelėti pirštu į rizikos vadybą, kuri nusėta įvairiais istoriniais pavyzdžiais, kaip sistemingai ignoruojamas saugumas ir atsakomybė, iki kamštukas pokšteli. Šiuo atveju aš už konkrečius paskaičiavimus ir prognozes. Kitaip dažnai pasirodo, kad kai darai kažką "žalią" vien iš įsitikinimo kad tai "žalia", viską įvertinus ir suskaičiavus pasirodo, kad tai mažiau "žalia" nei tavo įprastinė veikla.