"RaR" <RaR@lt.lt> parašė naujienų news:i9hb1g$bve$1@trimpas.omnitel.net... >> Valstybė tai piliečiai, valstybė be piliečių yra apvalus nulis. Taigi >> valstybės nustatytos >> taisyklės yra piliečių norų išraiška. Tai visiškai nepriklauso nuo to >> prasmingi tie norai >> ar beprasmiai. Jie tiesiog tokie. Na nebent jums valstybė asocijuojasi su >> kažkuo kitu - valdininkais tarkim, bet tada apie demokratiją kalbėt tampa >> sudėtinga. >> Lietuva lyg vis dar demokratinė valstybė, taigi valstybės noras = >> piliečių >> noras >> = pirkėjų noras. Lygybės ženklas į abi puses. > > > Visiškai sutinku su tuo. Niekas ir nesako, kad deputatai neturi teisės > priimti kažkokių įstatymų, ar kad piliečiai neturi teisės išrinkti tokių > deputatų. Bet diskutuoti apie priimamų sprendimų tikslingumą galima ir > reikia. Ir kol didžioji dalis deputatų pataikaus žemiausiems rinkėjų > instinktams, o ne bandys įrodyti šių instiktų tenkinimo žalą jiems > patiems, tol mes trypčiosime vietoje. Aišku, vis tiek nuo rinkėjų > priklauso ar jie rinks tuos, kurie sakys tik tai, kas malonu jiems > girdėti, ar tuos, kurie sakys teisybę, tegu ir nelabai malonią. T.y. politikai turi lipti ant bačkos ir aiškinti? Tai jie tai ir daro, kiekvienas pagal savo supratimą. Tik bačka šiais laikais vadinama TV. > Politiku-populistu būti labai paprasta. Susirenki apklausų duomenis, ar > dar surengi savas, ir partijos "programoje" įrašai siekius, kurie žmonėms > labiausiai patinka, pvz.: grąžinti mirties bausmę; aplamai sugriežtinti > bausmes už tokio tipo nusikaltimus, kurie pastaruoju metu sukėlė didelį > rezonansą visuomenėje; kaip nors nubausti labai turtingus; uždrausti > homoseksualus; padidinti pensijas; sumažinti mokesčius (tuos, kurie liečia > daugumą, o kuriais apdedami kiti - padidinti) ir t.t. Ir nesvarbu, kad > specialistai teigia, jog bent kai kurie iš šių veiksmų neišspręs problemų > ar net pagilins jas. Tuo tarpu turėti savo viziją kaip pagerinti situaciją > ir bandyti išaisškinti savo vizijos pranašumą paprastiems žmonėms yra daug > sudėtingiau. > Vizijos toks daiktas - ne visų jos vienodos, o ir nebūtina. Svarbu sutart dėl kelių esminių komponentų. >> Prekybos centras yra sinonimas žodžiui turgus/turgaus prekeivis, tačiau >> jame >> veikia >> vietoje nepriklausomų subjektų pardavėjų - tiksliai sustyguota sistema, >> kažkuo >> panaši į turgaus prekeivių susitarimą "nuo pirmadienio visas šios veislės >> bulves pardavinėsim po litą trisdešimt". Grubiai tariant prekybos centras >> yra prekeivis valdantis tarkim 35% turgaus prekystalių (rinkos). > O tu dažnai lankaisi turguje? Jei lankaisi, turėtum pastebėti, kad > panašiai ir yra. Visame turguje visos to paties produkto kainos praktiškai > vienodos. Dažniausiai šiek tiek brangiau ar pigiau pardavinėjamos tik > geresnės ar prastesnės kokybės daržovės. Ir tai nulemia konkurencija. > Panašiai yra ir prekybos centruose ar degalinėse, tik šiuo atveju tas > turgus yra visa Lietuva, o turgaus pardavėjai - tie prekybos centrų ir > degalinių tinklai. O šiaip kainų kitimą reguliuoja sąnaudos ir paklausa > (antkainio komponentę). Tik kai kainos krenta - į tai dažniausiai žiūrima > kaip į konkurencijos rezultatą, o kai kyla - kaip į kartelinį susitarimą, > nors ir vienu ir kitu atveju konkurencija gali būti nepakitusi, o keitėsi > tik sąnaudos arba paklausa. Juokingiausia, kad kai rinkoje pasirodo > žaidėjas, siūlantis mažesnes kainas, kiti žaidėjai tuojau kreipiasi į > deputatus, ir po to tie patys deputatai siūlo priemones kaip apriboti tą > naują žaidėją, o savo veiksmus motyvuoja vėl tuo pačiu sąžiningos > konkurencijos siekiu. Kainą lemia ne tik kokybė, sąnaudos, paklausa, pasiūla, bet ir pastoviai pametamas komponentas kalbant apie rinką - laiko kiekis kiek galima sau leist pardavinėt nemažinant kainos. Ta pati bobutė, jei pieno nepardavė jį pila lauk, o prekybos centras gali virt pienišką sriubą. Tai ne dėl kažkokių gerų ar blogų žmonių... tiesiog bobutės mąstymas nespėja, nes mąsto ji viena, kai prekybos centre - visa komanda. >>Taip pat >> tame >> pat turguje (rinkoje) yra dar 3 prekeiviai valdantys dar 35 % >> prekystalių. >> Viso šie 4 prekeiviai uždengia 70% prekystalių. Lieka 30% prekystalių >> kuriuose stovi bobute su pienu kurį perkate jūs. > Jei bobutė dirba gerai ir pigiai, ji gali plėsti savo veiklą. Reikia > nepamiršti, kad Maximų savininkai irgi kažkada buvo kaip tos bobutės. Juk > keleto pirmųjų Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų jau nebėra (Pas > Juozapą, Ekonomija ir kt.), juos pakeitė kiti. Būtent prieš Maxima nieko neturiu. Ekonomiją išstūmė/perpirko Rimi jei dar gerai pamenu. Bobutei savo veiklą daug išplėst mažai vilties - 1 smegenų procesinimo jėgos nepakaks konkuruot su profesionaliom komandom. Pasinaudosiu tautine religija - krepšiniu. Yra vaikinukas kartais pataikantis į krepšį ir yra komanda LKL čempionato nugalėtoja. Jie žaidžia. Vaikinukas gauna juodai. Jei užtenka atkaklumo ir nustoja gaut juodai, jam pasiūloma prisijungt prie komandos nugalėtojos pakeičiant silpniausią šios narį. Arba pats pasisiūlo. Žaidimo pabaiga. Fantastinių istorijų "vaikinukas atsisako pasiūlymo" nereikia. Taip būna, tačiau labai labai retai. Tie atvejai būna kai vaikinukas pervertina, o komanda neįvertina >> Jau vien sakinys "Priverstinis antkainių ribos nustatymas būtų tolygus >> valdžios >> draudimui pirkėjams pirkti produktus už mažesnę nei nustatyta kainą" >> yra loginis nonsensas. Tai yra draudimas parduoti už didesnį antkainį nei >> X > > Čia tu nesupratai ką turėjau omenyje rašydamas "tolygus". Tu rašei: > "Antkainių įstatymas tai jungtinis pirkėjų susivienijimas derantis su > oligopolinės rinkos pardavėjais" O aš atrašiau, kad derybos gali būti tik > laisvanoriškos - pardavėjas siūlo savo kainą, pirkėjas su ja sutinka arba > ne. Taigi, pirkėjų susivienijimas derantis dėl kainos būtų, pvz., prekybos > centrų ignoravimas. Ribojant antkainius į dviejų derybininkų tarpą > įsiterpia išorinė jėga (valdžia) ir liepia vienai pusei daryti taip, o ne > kitaip. Todėl ir rašiau, kad vertimas uždėti ne didesnius nei nustatytus > antkainius savo smurtinio įsikišimo į derybas pobūdžiu būtų tolygus > vertimui pirkti už tam tikrą kainą. Apskritai, bet koks išorinės jėgos > įsikišimas į dviejų subjektų derybos procesą siekiant priversti vieną > derybų dalyvį elgtis vienaip ar kitaip, žlugdo laisvas derybas ir > iškreipia rinką. Tai gali būti vertimas pardavėją parduoti ar parduoti tam > tikrą (nedidesnę/nemažesnę) kainą , taikyti tam tikrą > (nedidesnį/nemažesnį) antkainį, draudimas parduoti ir t.t. Pirkėjas irgi > gali būti verčiamas pirkti ar pirkti už tam tikrą (nemažesnę/nedidesnę) > kainą, jam gali būti draužiama pirkti ir t.t. Derybos turi būt laisvanoriškos iš abiejų pusių. Jei viena pusė nemato reikalo derėtis - derėtis galima kietai (įstatymų pagalba) arba nesiderėti visiškai, arba naudot abu variantus. Jei su prekeiviu turguje derėtis įmanoma, tai su prekybcentrio pardavėju/a bandymai derėtis panašūs į derybas su siena. Spėk kiek procentų žmonių Lietuvoje priėjo bent iki minties "galima derėtis"? >> kaina mažint galima, tačiau didint - ne, nes tie 4 prekeiviai ir taip >> užima >> pakankamą kiekį prekystalių turguje/rinkoje. > Pagal visą ekonominę logiką - jei didini kainą, tai prekystalių kiekis > turi tendenciją mažėti, o jei mažini - didėti. Visai nebūtinai, jei turint didelę rinkos dalį gautą pelną nukreipsi likusių prekystalių pirkimui. Rinkoje egzistuoja inertiniai reiškiniai. Taip pat visai nebūtina visą laiką laikyt padidintą kainą, galima veikt trumpais intarpais. Tačiau tokiam veikimui būtinas milžiniškas informacijos apie rinką kiekis, kas visiškai neįmanoma laisvoje rinkoje, tačiau oligopolinėje pardavėjas ir pirkėjas disponuoja nevienodais informacijos apie rinką kiekiais. > Todėl jei priversi tuos keturis prekeivius sumažinti kainą, tai tie > smulkieji dar mažiau parduos ir turės palikti savo prekystalius. Perkamų prekių kiekis turi tiesioginę priklausomybę su gyventojų skaičiumi ir jų vartojimo įpročiais. Vien dėl to, kad bobutė pieną pradės pardavinėt po 3,65 tu nepradėsi jo daugiau gerti, nes tokio poreikio greičiausiai ir nėra => pirksi jo tiek pat. Paklausos lankstumas yra ribotas dydis. Tačiau tam, kad jos lankstumo ribas apčiuopt reikia turėt informaciją bent jau apie žymią rinkos dalį. >> Taip, iš paskos antkainių įstatymams jei prekybos centrai nesusipranta >> ir pradeda gudrauti (vietoje susitaikymo su mažesniu pelnu ima imti pelną >> kitu > Pardavėjas negali tiesiog imti ir nusistatyti savo pelną. Antkainį jis > gali nusistatyti kokį nori, bet pelnas priklauso nuo jo veiklos efektyvumo > ir rinkos sąlygų. > Nueik pas bet kurį verslininką, geriau sunkiai besiverčiantį ir paklausk, > kodėl jis nepagudrauja ir nepasikelia savo pelno? Ar todėl, kad jis > perdaug sąžiningas > ir susipratęs, ar todėl, kad nesugeba to padaryti? Laisvoje rinkoje negali. Monopolinėje gali. Oligopolinėje gali iš dalies. Tuo jos ir skiriasi, tam jos atskirais skyriais nagrinėjamos ekonomikos vadovėliuose. >> Neskaičiau, bet komentuoju. >> Kai kuo primena "jus kvailys, čia aš vienas Tadas Blinda" stiliaus >> teiginius > Pagrindiniai teiginiai man aiškūs, jei tame projekte yra svarbi viską > keičianti detalė - parašyk. Neįsivaizduoju, kokia ji galėtų būti. Be to, > diskutavau ne apie projektą, o apie prezidentės pasisakymą. Pradžioje gimė mintis, tada ji skilo į 2 komponentus: "prezidentės pasisakymą" ir "projektą". Tai to paties medžio skirtingos šakos. Jūs jas nagrinėjat atsietai.