>> Ėėė... gal nereikia čia LRI propagandos varinėt? Vargiai čia rasi >> tikinčiųjų. > Tai yra akivaizdus faktas ne kartą patvirtintas istorijos. Todėl > praktiškai visų bent kiek ekonomiškai stabilesnių valstybių centriniai > bankai yra daugiau ar mažiau savarankiški. Atvirkščiai. Tai visiškai su realybe nekoreliuojantys teiginiai. Visa šita LRI propaganda skirta vienam tikslui - siekia išlaikyti Lietuvą sovietiniame mentaliniame lauke. Gazpromo finansuojama struktūra grubiai, beveik neslėpdama galų kala lietuviams į galvą mintį apie valstybę kaip kažkokią okupacinę jėgą, prieš kurią turime kovoti visomis savo išgalėmis. Liūdna, kad tiek daug nesusitupėjusio jaunimėlio pasimauna ant šio kabliuko. Dar liūdniau, kad ir visų išrinktos vyriausybės pasigauna tą patį jauką ir koks nors Kirkilas taip pat mano jog jis atrodys moderniai kartodamas tuos pačius absurdus. > Taigi jau parašiau - pirkdami kitų šalių obligacijas, valiutą ir pan. Tai va. Matematiškai labai paprasta įrodyti, kad nėra _jokio_ skirtumo, ar valiuta emituojama superkant savo šalies, ar svetimas obligacijas. Euro vertė priklauso _tik_ nuo eurų kiekio apyvartoje, ir visiškai nepriklauso nuo jų emitavimo būdo. >> Na taip, dar Estijoje buvo, bet jie kažkaip eurą įsivedė:) > Na, ir mes siekiame jį įsivesti, kas iš to? O tas, kad valiutų valdyba, kaip sistema, yra tinkama trumpam periodui stabilizuoti nedidukės šalies valiutos kursą. Jei būtume įsivedę eurą 2006, kaip ir buvo numatyta - nebūtume turėję ir tokių nuostolių kaip dabar. O kadangi sužlugdėm tą projektą - mokame pensijas prancūzams. > Kodėl manai, kad negrįšim? Nes atgal laikas neina. Natūralu, kad daug kas nepatenkinti dabartine sistema - ši taip pat jau paseno. Be to, interneto ir globalaus kaimelio laikais išryškėjo kai kurie sisteminiai bugai. Natūralu, kad sistema keisis, bet tikrai negrįš prie Romos imperijoje naudotos tvarkos, o eis pirmyn. > Kuriuo būdu mes dabar mokame pensijas prancūzams ir graikams? Labai paprastu. Kai ECB padidina eurų kiekį 10% (metinė norma) visi eurai ir su juo susietos valiutos atpinga lygiai tuo pačiu dydžiu. Tuo tarpu emituoti eurai patenka (tiesioginiu ar aplinkiniu keliu) į eurozonos šalių piliečių (ir pensininkų, tame tarpe) kišenes, lietuvius natūraliai aplenkdami. >> Kalba eina ne apie formas, o apie patį principą - atspausdinus >> euru dengtą litą, ir tuo pat metu grąžinus eurą į apyvartą - vertė >> dvigubinasi. Gaunasi toks smulkus žulikavimas. > Kas tau dvigubinasi, ir kur čia koks žulikavimas? Išsikeitęs litą į eurą > ir nusipirkęs kažkokią obligaciją ar akciją tu kažką dvigubini ir > žulikauji? Paprasčiausiai investuoji - stengiesi kuo patikimiau savo > turimus pinigus apsaugoti nuo infliacijos. Na, užsispyręs, vaidini, kad nesupranti?:) "Paprasčiausiai investuoji" būtų tuo atveju, jei obligaciją nusipirktum už tuos emituotus litus, o eurus - į rūsį. Arba už tą eurą, lito nespausdindamas. Dabar gi turime situaciją, kai nusiperkame vieną obligaciją (lietuvišką) už naują litą, o kitą už denominuotą eurą. T.y. turime jas dvi! Čia nėra savo pinigų apsaugojimas - savi šie pinigai yra tam furistui, kuris išsikeitė eurą, bet tikrai ne LB. Beje, kai panašų fintą kažkada pabandė padaryti Vagnorius, Gaidaras tą pačią dieną uždėjo baną Lietuvos bankų sąskaitiniams rubliams. Keista, kad ECB daug liberalesnis šiuo požiūriu. > Kaip tai litų kiekis išliko pastovus? Jo kiekio kitimo niekas neriboja, > jis visiškai laisvai keičiasi. Uždirbi užsienyje eurą ir nori jį leisti > Lietuvoje - keiti jį į litą, LB atsargos didėja, litų kiekis rinkoje > didėja - vyksta automatinė lito emisija. Kai turi litų ir nori pirkti > užsienio prekes ar paslaugas - keiti jį į eurą, LB atsargos ir kartu litų > kiekis rinkoje mažėja. Taigi ką tik pats rašei, kad Lietuvos prekybos balansas - neigiamas. Eurai išeina, atitinkami litai denominuojami, o ne atvirkščiai. Čia principas labai paprastas - jei emituojama tam tikras kiekis eurų, nori nenori teks pasigaminti panašų kiekį litų. Kitaip atsiras vadinamos kainų žirklės ir šalies resursai pusvelčiui išlėks kaip į vakuumą. Iki krizės, kai švedų bankai įliejo į rinką šviežių kreditinių resursų, ši problema kaip ir neegzistavo. Atvirkščiai, litų kiekis augo pagreitintais tempais, infliacija viršijo kriterijus, LB džiaugėsi savo neveiklumu. Tačiau normalioje, subalansuotoje ekonomikoje tokių dovanotų įplaukų nebūna. Nesant pilnaverčio valstybės banko, vienintelis būdas reguliuoti litų kiekį apyvartoje - per biudžeto deficitą. O tai, deja, užsienio skolos ir jų aptarnavimas.