Tema: Re: Ar galima deleguoti teise, kurios neturi?
Autorius: Doc
Data: 2009-03-12 16:05:04
"Johnas" <johnas@kazhkur.com> wrote in message news:gpav4t$th1$1@trimpas.omnitel.net...
> 1. Teisių žmonės neturi jokių. Bent jau tol, kol kiti nesukuria šiems tokių. Teisė mano supratimu yra kitų žmonių/gyvulių/medžių santykis su tavimi, kaip individu. tai ne TU TURI teisę, o KITI SUTEIKIA/pripažįsta kažkokį reiškinį kaip tavo "teisę" (čia toks pavadinimas to reiškinio).
>
> Mano manymu, tu žiūri į pasaulį pernelyg egocentriškai. Nuosavybė, asmens teisės. Norėdamas pagrįsti kažkokias mistines "prigimtines žmogaus teises", pirmiausia prašau apibrėžk "žmogus", ir koks jo santykis su visa aplinka. Jei tu galvoji, kad žmogus kažkoks išskirtinis "Dievo valia" - tada jau į religijos temą aš nelįsiu (prie to paties "sielos" teorija, ir t.t.). Kita galima teorija - kokia nors mistinė "sąmonės viršenybės" teorija, tipo, mes mąstome, reiškia mes viršesni. Bullshit. Viskas susiveda tik į tai, kad mes STIPRESNI už bet kurį gyvūną ar augalą. Taip, stiprybė mūsų ateina su išvystytu protu, tačiau suma sumarum, žmogaus, kaip eilinio primato, susigalvota "teisių teorija" grįsta grynai tik fiziniu pranašumu ir galėjimu valdyti aplinką.
>
> Tam pagrįsti - pavyzdys apie force majore. Vat yra sfera gamtos reiškinių, kur žmogus pasirodo bėjėgis. Ir tada tai pavadina aukštesniąja jėga, ir kukliai nutyla apie savo belekokias teises. Nes gamta NESUKŪRĖ žmogui teisės į gyvybę, į saugumą, ir t.t.. Netgi amžino gyvenimo jam nesukūrė. Taigi, prigimtinės teorijos šalininkai iš esmės niekada ir neklydo, ir vėlesnės mokyklos tik aplipdė ir nudailino tą pačią paprastą tiesą (o netgi ne teoriją), ir prigamino visokiausių išimčių.
> 
> Taigi. 
> a) Filosofiškai - žmonės iš prigimties neturi jokių teisių. Nes jų neturi nei vienas apčiuopiamas objektas ar reiškinys. Nes teisių TURĖTI neįmanoma. (tai yra KITŲ santykis su tavimi, o ne tavo santykis su tavimi pačiu. Pastarajį vadiname MORALĖ, o ne TEISĖ).
>

Sutinku, kad žmonės teisių neturi, kol dėl jų nesusitaria su kitais žmonėmis (ar kol jie anot tavęs nesuteikia tos teisės man vienašališkai). Tačiau kaip aš galiu teisės neturėti, jei kiti man ją suteikia? :) Jei jau suteikia, reiškia turiu.

Be to aš prigimtinių teisių pagrįsti nebandau, gi aiškiai ne kartą rašiau, kad teisė atsiranda TIK tada, kai dėl jos žmonės susitaria. Mano supratimu teisė = sutartis. Žmonės skiriasi nuo kitų gyvūnų bei nuo negyvų daiktų tik tuo, kad turi protinių gebėjimų susitarti, todėl žmonės, skirtingai nuo kitų gyvūnų, teises turėti gali, o kiti gyvūnai ir negyvi daiktai - ne. 

> b) Tačiau uždarame rate, pavadinkime tai "etnosu", to etnoso nariai paprastai linkę susikurti kažkokius elgesio standartus, normas. "Linkę" - tai aš suvokiu tik per aktyvų stebėjimą. Taigi, tos "normos" - tai tam tikri poelgiai, veiksmai. Tai yra DROBĖ atsirasti teisėms. Asmens aplinkos suvokimas diktuoja jam požiūrį į aplinką, ir vice versa. Tokiu vystymosi būdu iš pradžių nedidelėse grupės, vėliau vis didesnėse susiklostydavo daug maž visiems priimtini elgesio standartai. Ir tuo pačiu - tikėjimas, įsitikinimas, TROŠKIMAS, kad visi kiti etnoso nariai laikysis tų standartų. Vat būtent teisė yra ne tai, kaip tu elgiesi, o tai, kaip kiti SUTINKA elgtis su tavimi. 
> 

Teisinė sistema yra reikalinga tam, kad užtikrinti teisingumą. Kokiu būdu teisinė sistema, pagal kurią teises vieni žmonės gali dalinti kitiems ir enforsinti jas prieš kitų valią, atliks savo paskirtį?

> c) Kam reikalingos? Jei kažkas iš tavo bendruomenės nesielgdavo, kaip tu tikiesi, tu gali jaustis nesmagiai, nepatogiai, ir jauti skriaudą. Nes tavo lūkesčiai buvo kitokie. Vieną kartą davė į galvą, kitą kartą. Tau nemalonu, ir norisi kažkaip to išvengti. Tavo kiti bendruomenės nariai sutinka su tavimi, kad tas mušeika elgiasi negerai. Vat čia ir sugalvotas buvo žodis "teisė". Jis aprašo taisyklę, kuriai visi tos uždaros visuomenės nariai pasižada paklusti. Paklusimas ne kažkokiam žmogui, o taisyklei. Savo paties suvaržymas. Tuo ir grindžiama visuotinė sutartis.
> Taigi, tam tikros uždaros žmonių grupės susitarimas paklusti tam tikrom elgesio normoms ir yra tavo taip vadinama teisė. Realiai tai yra kitų narių susivaržymas tavo gerovės labui + tavo paties susivaržymas. "Mano Teisė" - tai reikalavimas iš kitų, kad jie susivaržytų save. 
>

Žmonių teises žmonės susigalvojo (sugalvojo dėl jų tartis) dėl to, kad būtų lengviau apginti pačius teisės objektus, bei tam, kad iškilus konfliktui, būtų aiški taisyklė, kuria remiantis būtų aišku kaip tą konfliktą spręsti ir kas dėl jo kaltas, užuot dėl nesutarimo pradėti kariauti. Populiariai tariant jos reikalingos tam, kad visiems žmonėms padėtų užtikrinti teisingumą. Kad žmonių teisių sistema padėtų pasiekti šį tikslą, žmonių teisės turi atitikti bent šiuos 2 kriterijus: 1) galėti galioti VISIEMS žmonėms vienu metu (kitaip tai nebus žmonių teisių sistema, o tik kažkokios žmonių grupės privilegijų sistema) ir 2) neprieštarauti tarpusavyje. Turbūt neneigsi, kad visi žmonės smurtą prieš juos pačius atliekamą be jų sutikimo laiko neteisingu veiksmu. Todėl bet kokia teisinė sistema, kurioje yra teisėta dėl bet kokių tikslų bet kokiems žmonėms ar jų grupėms INICIJUOTI smurtą prieš kitus žmones, visų žmonių teisingumo užtikrinti negali iš principo, kas reiškia, kad ji nėra ŽMONIŲ teisių sistema. 

Prigimtines teises ginantys pačią teisės sąvoką supranta šiek tiek kitaip nei aš. Jie teigia, kad teisė yra ne sutartis, o pati priklausomybė. Anot jų visiškai nesvarbu ką mano kiti žmonės apie tai, kam priklausai tu pats. Nepaisant aplinkinių nuomonės ir sutarčių su jais, kiekvienas žmogus priklauso sau ir tik sau, t.y. tik jis pats gali valdyti savo kūną - veikti - ir tik jis pats yra atsakingas už savo veiksmus. Aš su tuo iš esmės sutinku 100%, skirtumas tik semantikoje - IMO priklausomybė nėra teisė, teisė pagal mane yra sutartis.

> Taigi, darant išvadą, kad asmens teisė yra tik kitų asmenų susivaržymas tavo atžvilgiu, tai kaip reikėtų suprasti "teisės delegavimas"?
> Ergo, SUBJ klausimą reikia performuluoti kitaip:
> 
> "Ar galiu kitus priversti suvaržyti save taip, kaip aš nebuvau niekada savęs susivaržęs kitų atžvilgiu". Atsakymas - Ne. :)))

Kodėl ne? Jei laikytis tavo teisių apibrėžimo, tai galima be problemų. Aš laisvai galiu susitarti su dauguma (ar bent jau su stipriausiais) daryti su mažuma (su silpniausiais) kas man patinka (versti dirbti prieš jų valią, atiminėti iš jų jų darbo vaisius ar juos žudyti) analogiškai savęs nesusivaržęs, ir tai tavo žmonių teisių apibrėžimui neprieštaraus.
 
> (pvz, sugalvojo 99.9% tavo etnoso rinkti babkes/bulves iš kiekvieno, ir atiduoti vienam. Ir renka. Nuo to momento, kai jie sugalvojo, tu netekai savo įsivaizduotos "teisės" nemokėti mokesčių. Jie visi neBEnori susivaržyti savęs tavo atžvilgiu. O susivaržymas paprastas - jie išsirinko savo atstovą, autoritetą, ir už jo darbą jie jam moka pavalgymą/pragyvenimą. O jei tu nemokėsi - tai jiems reiks mokėti daugiau. Nes tas autoritetas gina, prižiūri IR TAVE, net jei tu pats asmeniškai jo neįgalinai. Norėdamas įgyti tą savo mistinę "teisę" nemokėti mokesčių, turi pasiekti nei daug nei mažai - rasti tokią grupę žmonių, kuri pripažins tavo tokį troškimą, ir tada tu per juos tą savo teisę įgyvendinsi. O bet tačiau, vėl netyčia grįšiu prie LR pilietybės.:))
>

Pagal tave nesvarbu ar 99.9% etnoso susitarė rinkti bulves iš kiekvieno ir atiduoti vienam, ar rinkti tik iš to 0.1%, kuris su tokiu sprendimu nesutinka. Abu sprendimai pagal tave bus vienodai teisėti. 

--
Doc