RaR rašė:

> Supranti, sistemoje apie kurią kalbu, kaip tik nebuvo jokių biurokratų,
> atsakingų už pirkimą. Juos sukūrė viešųjų pirkimų įstatymas. Čia perka

Visuomet buvo biurokratai, kurie paskir(sty)davo lėšas ir buvo atsakingi 
už pirkimą/tiekimą/aprūpinimą.

> Nežinau apie kokį biurokratą čia kalbi. Nesant viešųjų pirkimų įstatymo

Kad ir apie tiesioginį/skyriaus viršininką. Jam apie viršesniųjų pirkimų 
(ir jų organizavimo) preferencijas buvo į ausį pakuždėta ir visi 
žino(jo) pirkimų tvarką (kanceliarinės iš tiekėjo x, eksploatacinės iš 
tiekėjo y ir t.t.). Na, geriausiu atveju paburiant apie gerą kainą ir 
bendradarbiavimą, dirbimą su jais, tačiau pats supranti kuo tai kvepia 
(ne tas žodis kvepia, o atviru tekstu — YRA). Gali taip pat pažiūrėti iš 
verslo pusės. Kodėl aš turėčiau pirkti tavo prekę, - slidžiai klausia 
biurokratas/sprendžiantysis x? - Mes perkam iš Antano...
Duosi kyšį arba negausi valstybinių užsakymų. Jokių kainos ir kitų 
kriterijų (biurokratui bemaž nusispjauti, kokia gera ar kiek pigesnė 
tavo siūloma prekė) ir veikiančių, griežtų procedūrų, kaip į juos 
lygiuotis juk nėra...
Dar vienas neigiamas aspektas, kad taip atsiranda „nepakeičiamos“ prekės 
ir tiekėjai (mes visada pirkome tik prekę x iš puikaus tiekėjo y), 
kurios neva neturi alternatyvų, nors iš tikrųjų yra pakeičiamos ir 
neretai daug pigesnės, nors kokybiškos. Taip vienas uab'as „sėdi ant 
arterijos“ ir slopina/riboja konkurenciją rinkoje. Arba „staiga ir 
netikėtai“ (tuo tikslu įkuriamas tų pačių valdančiųjų/biurokratų 
iniciatyva) atsiranda uab'as, kuris pasiūlo būtent ieškomų prekių, kurių 
niekas kitas nesiūlo.
Pinigų švaistymo/grobstymo schemas ir betvarkės trūkumus galima vardinti 
ir vardinti...