> > cpo.lt? IMHO, gimė negyvas. Nežinau kas tas cpo.lt. Bet jei valstybė norėtų kažką padaryti, ji labai lengvai priverstų valdžios įstaigas naudotis tik tokia sistema, o privataus verslo tuomet nereikėtų ir raginti. Tuomet su gyvybės palaikymu nebūtų jokių problemų. > kalbam apie kainą, ar apie sprendimus? Tai rašiau jau apie tą sutartį - keli įvardintos komplektacijos kompiuteriai, keletas konkrečių detalių modelių su nurodyta kaina. Jokių sprendimų. Jiems, aišku, būtų visai kiti reikalavimai. >> Bent jau neturėtų būtų trukdoma pirkti iš kitur, jei kaina akivaizdžiai >> žemesnė už tą, kuri yra sudarytoje tiesioginėje sutartyje. Tuo labiau >> sudarinėti ilgalaikes kompiuterinės technikos pirkimo sutartis su >> nurodytais modeliais ir fiksuotomis jų kainomis iš viso yra absurdas - >> juk viskas pastoviai keičiasi. > > kaip planuoti biudžetą? Fiksuota kaina garantuoja tam tikrą pastovumą > tiek vienai, tiek kitai pusei, nepriklausomai nuo rinkos situacijos. > Priminti istoriją su HDD? Na, ir koks gi pastovumas tektų antrajai pusei istorijoje su HDD? Nereikia čia išvedžioti - situacijoje su kompiuterine technika viskas labai aišku. Viskas atvežama iš užsienio. Didmenininkai užsimeta savo daugiau-mažiau pastovią maržą, mažmenininkai prideda savo, dažniausiai seni modeliai pamažu pinga, atsiranda nauji. Pirkėjas visą tai gerai žino ir dažnai laukia kol pasirodys naujas modelis ar atpigs senas. Fiksuota kaina ilgesniam laikotarpiui šioje rinkoje pirkėjui paprastai nenaudinga. Bet čia vėlgi diskusija viešųjų pirkimų įstatymo rėmuose. Kas būtu (ir ilgą laiką buvo) be to įstatymo? Petrui prisireikus kokios smulkmenos gal jis kitą kartą nupirktų iš savo draugo Jono, o ne iš Antano, siūlančio kiek pigiau. Mykolas panašiai gal nusipirks iš Antano, o ne iš Jono. Bet dauguma tų pirkėjų nepažinos nei Jono, ne Antano ir pirks iš ten, iš kur labiau apsimoka. Tuo labiau, kad lėšų kiekis ribotas, jie turi stengtis jas išleisti efektyviai ir už jas atsiskaityti, kilus įtarimui bus tikrinami ir kils problemų. Tuo tarpu dabar arba ilgos ir varginančios procedūros, arba kažkoks dėdė, kuriam nereikia atsiskaityti nei už Mykolo, nei už Petro išleistas lėšas, nei padaryti jų darbų, pasirašys su kažkuo sutartį, nustatančią iš kur ir už kiek tie šimtai petrų ir mykolų turės viską pirkti. Tuomet jau suinteresuotumas ką nors "sukombinuoti" smarkiai padidėja - juk ir pabranginus kiekvieną petrų pirkinį vos litu susidaro apvali sumelė. Čia gal mes turime omeny labai skirtingą valdiškų įstaigų specifiką. Aišku, jeigu yra kontora, kurioje sėdi keli šimtai klerkų, dirbančių labai panašų darbą ir naudojančių labai panašias priemones, užperki visiems ką nors tokio pat ir ramu. Pas mus gi specifika tokia, kad kiekvienas turi susirasti ir pirkti krūvą tokių dalykų, apie kuriuos nelabai ką supranta ir šalia esantis kolega, nekalbant jau apie kažkokį kažkur esantį biurokratą. Tad vis tiek viską susirasti tenka pačiam, o tos papildomos biurokratinės procedūros tik trukdo ir kelia problemų.