Iš religinių tiesų žinome, kad skriaudikui tarsi reikėtų ir
atleisti…o ne keršyti, kaip neva reikalauja mūsų "teisingumas" - akis
už akį, dantis už dantį.  Deja pasaulis dar nemaža dalimi gyvena pagal
džiunglių dėsnį „silpnesnį suvalgo“, todėl toks požiūris
gaunasi lyg ir pavojingas. Pernelyg švelni pozicija gali sudaryti sąlygas
kitiems manimi naudotis. Prieš atleidžiant visada labai pravartu kreiptis
į sveiką nuovoką. Ką ji man sako vienu ar kitu atveju? Viena vertus,
iš patirties beveik visiems žinoma, kad pyktis, kategoriškumas ir
bandymas išspręsti problemas emocingais būdais prie geru rezultatų
priveda retai… Kita vertus, jeigu visiem viska atleidžiame, tarsi visi
būtų geri, net ir tie, kurie meluoja, muša, prievartauja. Tuomet tarsi
gaunasi, kad ir atitinkamai elgtis yra nieko blogo. Bet tai juk būtų
absurdas! Lieka tas pats klausimas: ar tikrai reikia atleisti ir kodėl?
Gal noja asakys? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093