Gal aš jums jau įkyrėjau šiandien, na, galit neskaityti, bet daugumos
požiūris į inkviziciją yra tendencingai suformuotas, perdėtai jautrus
ir netikslus. Toliau cituoju. Popiežius Nikolajus I 866 m .laiške
Bulgarijos princui Borisui aiškiai išreiškė Bažnyčios požiūrį į
kankinimus. "Prisipažinimas turi būti savanoriškas, o ne išgautas
jėga. Argi jums nebus gėda, jei kankindami neišgausite įrodymų? Negi
jūs nežinote, koks blogas yra jūsų elgesys? Jei auka, iš tikrųjų
nebūdama kalta, neatlaikys kankinim ir prisipažins savo kaltę, kas gi
tuomet bus nusikaltėlis, jei ne tas, kuris privertė ją meluoti?"
Inkvizitoriai būdavo parenkami atsižvelgiant į jų erudiciją ir
pamaldumą, o jų amžininkai dažniausiai buvo tos nuomonės, kad jie savo
pareigas atlieka su gailestingumu. Kai kurie iš jų vėliau buvo paskelbti
netgi šventaisiais. Vienas iš jų, šv. Petras Kankinys buvo vadinamas
"šventosios inkvizicijos globėju". Apskritai inkvizicija labai
sudėtingas reiškinys, nepamirškite to meto pasaulėžiūros. Buvo
įvairių inkvizicijos rūšių. Jos jėgos buvo išsidėsčiusios
Italijoje, Prancūzijoje, kurį laiką Š. Ispanijoje. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093