Vieną rytą kaip visada išėjau su Pipu pasivaikščioti. Šuniukas buvo be pavadėlio, nes labai norėjo perskaityti kitų šunų laiškus parašytus ant pakelės medžių, akmenų, stulpų. Vesti su pavadėliu būtų labai nepatogu, nes turėčiau stabtelėti kelioms minutėms vos ne prie kiekvieno pakelės stulpo.Pipas sąžiningai perskaitė visus laiškus, informaciją pasidėjo į savo mažą galvelę, ir pats atrašė nemažai. Šunys yra įsteigę neregistruotą, VMI neapmokęstintą šūnų paštą. Aplamai , neturėjau su juo jokių problemų, tik malonumą, nes elgėsi kultūringai, nelakstė vienas skersai gatvių, nesivaikė katinų, net susitikus veislinius šunis , elgėsi santūriai,buvo klusnus. Galėtų Samanėlė aš esu iš jo imti pavyzdį.Bet kur ten jam, kai toks negabus. Sakoma- seno medžio neištiesinsi, o seno diedo- neišmokinsi. Ir ne tik seno. Taigi, išėjau tą rytą kaip visada su Pipu pasivaikštinėti, ir išsukant kairėn iš kiemo į apytuštę gatvę,senu vairuotojų papratimu, žvilgterėjau dešinėn.Žmonių nebuvo, tik netoliese link mūsų lėtai ėjo labai graži, figuringa kokių dvidešimt kelių metų mergina. Bet mano akį patraukė ne tos merginos grožis, bet ypatinga veido šypsena. Neįmanoma jos nei apsakyti, nei aprašyti. Kažkokia palaiminga, svajinga būsena. Išplėtęs akis kelias sekundes spoksojau į ją, o ji lyg nieko nematydama, paskendusi savo paslaptingose svajose iš lėto artėjo. Staiga toptelėjo mintis, kad panašią šypseną esu jau matęs. Prisiminiau- tai monos Lizos šypsena, tik mergina buvo dešimt, ne, šimtą kartų gražesnė. Nepatogu buvo ilgiau spoksoti, tad ir, kad ir kaip buvo gaila,jau ruošiausi pasukti kairėn, kai paskutiniu momentu akis užkliuvo už kito artėjančio asmens, kuris buvo už kokių penkiasdešimties žingsnių. Tai buvo stambaus, galinga sudėjimo, gal, kokių keturiasdešimties metų vyras su šviesiais garbanotais ilgais įspūdingais pečius dengiančiais plaukais. Jis taip pat ėjo lėtai, neskubėdamas. Man net šmėkštelėjo mintis, kad jis sėlindamas seka tą jaunutę trapią gražuolę, kad tarp jų yra kažkoks ryšys. Nusijuokiau iš savęs pagalvojęs, kad darausi panašus į seklį Morką, tad nusisukau ir su Pipu nudrožėme gatvėmis link Nidos uosto, kur susiradęs suoliuką patogiai įsitaisiau. Žmonių beveik nebuvo, nes atostogautojai , tikriausiai, lepinosi atostogomis, miegodavo ilgai ir saldžiai, tik vakarais visos kavinė, barai ir restoranai būdavo artipilniai, kuo galėjau pats praktiškai įsitikinti. Kaip minėjau publika buvo kultūringa, nemačiau jokių skandalų, peštynių, muštynių. Pusiau primerktomis akimis , visiškai atsipalaidavęs , tingiu žvilgsniu klaidžiojau po marių platybes,po baltas jachtas. Nustebau maloniai pamatęs ant vienos jachtos užrašą "NOJA" ir iš karto prisiminiau mūsiškę. Tingiai pasisukau pasižiūrėti atgal, ir ...pamačiau tą pačią merginą . Ji įėjo į netoliese esantį palapinės tipo barą ir atsisėdo viena prie stalelio. Baras buvo apytuštis, tik keletas lankytojų. Mano nustebimui pasirodė ir liūtakartis. Jis lėtai, bet užtikrintai įėjo į tą patį barą, priėjo prie merginos ir atsisėdo greta. Nusisukau. Pasidarė neįdomu ir kažkodėl liūdna. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093