Argi Romualdas Granauskas savo paskutinėje knygoje " Kai reikės
nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis" savo meilę tigriniam bokseriui
Buliui gražiau aprašė, nei Ivsė šiai Žaliajai pievelei?  O juk ta jo 
knyga "apie meilę, ištikimybę, tikrą draugystę", kaip rašoma tos
knygos anotacijoje. Tiksliau, ši meilės istorija (kaip ir visos
tikrosios;) apskritai nesibaigia - paskutinis knygos skyrius - laiškas
Buliui į anapus, yra savotiškas susitarimas dėl susitikimo:

„Buli, aš tau rašau šį laišką, norėdamas pasitarti. Žinau, kad
tu jo negausi ir neperskaitysi, tačiau pajusi, apie ką tau rašau, juk
dar ne tokius dalykus visuomet pajusdavai be žodžių.

Buli, aš nenoriu gulėti užkastas po žemėm. Dabar Kėdainiuose baigia
statyti krematoriumą, rudeniop jis pradės veikti. Prieš mirdamas
prisakysiu dukroms, kad mane ten nuvežtų ir sudegintų, o pelenus
išpiltų į Nerį. Tegul manęs niekur nebūna. Tik nežinau, ar turiu
teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios? Buli,
ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu“...


Pastebėjote? Mūsų  iškilusis "dvasingasis" rašytojas tarsi tiki
dvasios nemarumu, bet pats su dvasia visai nesitapatina - "aš nenoriu
gulėti užkastas po žemėmis". Jis tapatinasi su kūnu. Ir Buliui sako "
kur klajos tavoji dvasia?: taris Bulio kūnas turėtų dvasią kaip ir
paties Granausko kūnas yra dvasios valdytojas, o ne atvirksčiai? Kokia
sumaištis vyrauja mūsų iškiliausių rašytojų protuose ir ko tad jie
gali pamokyti savo skaitytojus? Surogatinės meilės? 
Ivse, sveikinu su GIMIMO Diena karališko Liūto ženkle:) 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093