paradoksas, bet ego arogancija kyla būtent iš susimažinimo, iš savojo
aš sutapatinimo su ribotu kūnu, o ne Dvasia, mūsų Šventuoju Aš, kuris
yra už bet kokių laiko, erdvės ir kitokių apribojimų ir todėl jame
slypi mūsų DIDINGUMAS. Mūsų Šventumas neturi limitų ir savo galia,
nes jam prieinama paties Dievo  galia,  kurią jis davė savo Sūnui. Ir
nėra nieko, ko Dievo galia negalėtų padaryti. Todėl tik mūsų
šventumas gali pašalinti skausmą, liūdesį, išspręsti visas
problemas...  

Mūsų šventumas yra mūsų išsigelbėjimas. Jei kaltė yra pragaras,
tai kas jo opozicija? NEKALTUMAS! Dėl šio nekaltumo ir paaukojo ave
Jėzus. Šventumas išgelbės pasaulį. Na, negaliu duoti, ko neturiu.
Gelbėtojas turi būti pats išgelbėtas. Todėl tavo/man  išsigelbėjimas
yra pasaulio gelbėjimo pagrindas. Tavasis/manasis  šventumas turi būti
atpažintas savį, kad būtų galima padėti kitoiems jį
atpažinti.Šventumas - tai kaltumo ir pragaro pabaiga. Dievas nesukūrė
nešventumo. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093