Jau nuo 18 "apšvietos" amžiaus gyvenimas tampa biopolitikos objektu... Populiacija, žmonių kūnai ir gyvenimai, suvokiami kaip vertingi ištekliai... Biopolitikos uždavinys – juos klasifikuoti, kategorizuoti, užtikrinti reguliarų išteklių atsinaujinimą... kai reikia – atsikratyti pertekliaus ir kontroliuoti jų augimą.... Palaikyt sveiką balansą, nustatyt migracijos (kaip medžioklės) kvotas – svarbu nepažeisti populiacijos balanso... Biopolitika ėmėsi uždavinio – dalyti gyvenimą ir gyvybę... Populiacija, suvokiama kaip resursai – žmogiškieji resursai, atsinaujinantys resursai – reikia prižiūrėt, kad nenunyktų, neišsivaikščiotų, kita vertus, ir kontroliuot, laikas nuo laiko apgenėt – ir kad per daug neišbujotų... Biopolitika, lyg nežemiška galia... Lyg burtų lazdele mostelėjus, tauta auga, plečiasi, pražįsta... Arba, priešingai, – lyg fantastiniam filme, tautos kūnas – simboline, perkeltine prasme – užšaldomas, kriogenizuojamas, laukiant geresnių laikų, kol bus atrasti stebuklingi vaistai, stebuklingi vaistai nuo infliacijos, nuo recesijos, nuo ekonomikos perkaitimo, nuo bedarbystės ir krizės nekilnojamo turto srityje... O tada, kai vėl prireiks vairuotojų, mokytojų, traukinių mašinistų, šlavėjų ir siuvėjų – tada, jie vėl bus pašaukti ir pagausinti... Prikelti iš nebūties, iš įšalo, ir skaitlingai padauginti – jeigu reikės, net ir po mirties... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093