mistikų požiūriu pagrindinė žinia nuo kryziaus - mirtis įveikta,
kartu su "nuodėme" ir kalte. Kas ir toliau tiki nuodėme, tas tiki
mirtimi, todel tie = lavonai (kiekvienam pagal tikejimą:). Kas tiki
Kristų, tas gyvens su Juo per amžius. Įprotis kitame ieškoti ir matyti
ne jo nuodemę, bet jo šventumą - tai žiūrėjimas Kristaus vizijos
akimis. Tokia vizija ir yra tikrasis matymas bei Dangaus Karalystės
plėtimas. Juk tai jėzus sakė, kad Dangaus Karalystė JAU yra mumyse. Ji
nėra kokia tai erdvė padebesiuos. Kiekvienas, įsikūnijęs turi ir ego
ir Dievo pėdsaką. Išskyrus Jėzų, kuris savo prote neturėjo nieko,
kas nebūtų nuo Dievo. Manau, kad Ego Jame atsirado tik prisiėmus kitų
nuodėmes ir dėl to jis mirė kaip +mogaus sūnus. Bet prisikėlė kaip
Dievo sūnus Kristus.
Fokusuojant žvilgsni ant klaidų, baksnojant į "nuodėmes" jų ne
mažėja, bet atvirksčiai - jos ima didėti ir pačiam baksnotojui. Tokia
investicija yra netikusi. Investavimas i Dangaus Karalystės plėtimą yra
pats tikriausias investavimas: KAS TURI, TAM BUS DUOTA, KAS NETURI, IŠ TO
BUS ATIMTA... Dalinimasis žvakės šviesa geriausiai iliustruoja šiuos
Jėzaus žodžius. Tas kas duoda šviesos kitam, gauna daugiau šviesos ir
pats. 'Niekas neslepia uždegto žiburio po lova" Jėzus sakė fariziejams
ir rašto aiškintojams, kurie "iš lūpų į ausį" perduodavo slaptąjį
Knygos aiškinimą tik gerai atrinktiems žmonėms. Kol galų gale,
nesidalindami šiuo žinojimu, žydai greičiausiai patys jį prarado.
Kiekviena idėja prasideda mąstytojo galvoje. Tačiau net isplėtus šią
ideją į kitas galvas, ji tebelieka mąstytojo galvoje Per ego galima
mokinti kas nera tiesa. Negalime mokinti to, ko neišmokome, o mokindami
mokomės, nes dalinames savo žinojimu. Todel reiktų mokinti tik vieną
pagrindinę pamoka, pranestą mums nuo kryžiaus : mes esame meilė...
Viskas yra Meilė. o kas nėra meilė, sukuria būseną, kuri realiai
neegzistuoja - meilės trūkumą, baimę, kaltę...
Ego kūną naudoja atakai, malonumui ir grobiui. Nesveikumas tokio kūno
suvokimo išties kelia baimę. Sventoji Dvasia mato kūną vien kaip
komuni_kacijos priemonę. Kadangi bendravimas vyksta per dalinimąsi, jis
tampa komunija. Tačiau dalintis galima ne tik meile, bet ir baime. Tas,
kas dalinasi baime - atakuoja, o ataka sugriauna komuni_kacija ir
bendravimas tampa neįmanomas. Du ego irgi gali laikinai susivienyti į
aljansą, bet tik tam, kad kažką gautų kiekvienas atskirai. Sv. Dvasia
komunikuoja taip, kad kiekvienas duoda visiems ir nori, kad tai turetum.
Jėzaus Kristaus palikta Šv. Tiesos Dvasia tai tiltas tarp ego suvokimo
ir dieviško Žinojimo. Dievas nesukūrė ego mąstymo sistemos. Šią
iliuzinę sistemą žmogus susikūrė po "nuopolio", po atsiskyrimo nuo
Vienio ir fragmentiško susitapatinimo su kūnu. Dievas sukūrė tobulą
žmogų išplėsdamas savo mintis. Mintys prasideda mąstytojo prote.
Šv.Dvasia primena mums, kad mes niekada nesame apleidę Dievo ir turėtume
sugrąžinti visą savo prota Jam. Todel Susitaikymo pripažinimas, tai
pripazinimas, kad atsiskyrimo, tikro atsiskyrimo niekada nebuvo įvykę ir
tai yra proto sveikumo pažymis, nes kei visas protas Laisva valia
atiduotas valdyti Šventai Dievo Dvasiai, ego jo nebegali suskaldyti ir
nebegali jam vadovauti. Prasideda ego transformacijos į šventumą
procesas. Mokymosi procesas su kur kas švelnesniu klaidų taisymu.
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093