Nuo melo nėra skiepų. Matau, kad, nemokėdamas meluoti ir bijodamas pasakyti tiesą, aš kartu su kitais ir pasiliksiu kažkokioje spengiančioje tuštumoje, kurioje nėra nė vieno "e-lito". Visada jaučiau, kad tame giliame tarpe, kuris driekiasi tarp tiesos ir melo, iš tikrųjų ne tik "e-litų", bet visiškai nieko nėra ir niekados nebuvo. Paprasti ir normalūs žmonės visuomet stengėsi tą juodą tuštumą kuo nors užpildyti. Tie, kurie prižiūrėjo kabutes, nustatė, kad geriausiai tam tiks pigus bespalvis skystis, kuris labai dvokia ir degina gerklę, nors yra skaidrus kaip vanduo. Kartą mano tėvas po darbo per neatidumą to skysčio išgėręs per mažai iki namų neištvėrė ir tiesą pradėjo garsiai sakyti dar troleibuse, pakeliui į namus. Kur buvę, kur nebuvę tame pačiame troleibuse atsirado du specialūs žmonės iš specialios įstaigos ir išsivedė tėvą į pačią pavojingiausią vietą mieste, kuri buvo tyčia pavadinta priešingu žodžiu negu tuo, ką iš tikrųjų reiškė. (Iš tiesų tai toje šalyje, kur aš gimiau, ne tik šalies pavadinimas, bet ir visi pagrindiniai dalykai, kurie buvo susiję su tiesa ir jos sakymu, buvo tyčia pavadinti atvirkščiai. Kitaip vadinti buvo uždrausta.) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093