"Dar reikėtų kalbėti, ups, apie prieštaravimus Šventajam Raštui ("man
nepatinka"), apie kažkokią "tikresnę" Bibliją (juk Kristaus įsteigtoji
bažnyčia, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia, nustatė kanoną, tai kaip
tu gali prieštarauti Dvasiai? Kaip tu gali vienąkart priimti Šv.
Dvasią, o kitąkart jau ne?). Na ir dar apie tikrą misticizmą ir
visokias pseudomistines praktikas. Bet gal kitąkart."

Sovietmečiu, brangioji, Lietuvoj buvo išleista Č. Kavaliausko verstas
Naujasis Testamentas 1972 m. ir perspaudintas 1988 m. Redaktoriais buvo
Aliulis su V. Ališausku. Kaip žinai, bažnyčią tuomet globojo
"šventoji" KėGėBė. Ir leidžiama buvo spausdinti šį variantą
greičiausiai tam, kad nebūtų naudojamas atšviestas ir platinamas
amerikiečio Algirdo Jurėno vertimas (1961) 
O aš savo rankose turėjau unikalų Amerikos žemaičio Rubšio Senajį
Testamentą su Makabėjų knyga. Tuo metu Amerikoj buvo išleistos tik
kelios jo knygos.  Už šį vertimą Rubšys buvo apdovanotas Nacionaline
premija, bet naujoji Biblija Rupšio +Kavaliausko vėl pateko į tokių
redaktorių kaip Ališauskas rankas, kuris ir paruošė Knygą ekumeniniam
leidimui.  Už tai po to buvo komandiruotas atstovu į Vatikaną. Baigęs
literatūrą berods. Štai tau ir kanonas :) 

Beje, Kavaliauskas vertė iš Liuterio vertimo. Tarpukario vertėjas
Skvireckas vertė tiesiai iš Vulgatos ir Septuagintą ir Naujajį
Testamentą. Šio vertimo nei su žiburiu nerasi pas mūsų katalikus.
Kažin kodėl? O juk Septuagintą vertė iš originalo vienu metu 71
graikų vienuolis. Po to jų vertimai buvo lyginami ir taip ištaisomos
vertėjų suvokimo klaidos. Jau vien tai, kad skaitydama anglų kalba
Naująjį Testamentą aš suvokiu visai kitus niuansus, net ten kur
vertimas visiškai sutampa, rodo, kad vertėjų suvokimas gali daug kur
iškreipti prasmę. 



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093