nagi pasvarstykim, Noėje. Jėzus prikalamas ant kryžiaus už nuodėmes? Už nuodėmes. Nes jis kaltinamas pačiomis didžiausiomis nuodėmėmis - piktžodžiavimu prieš Dievą. Jėzus, kuris žemėje buvo kaip mes visi, tik neturėjo nieko savo prote, kas būtų buvę ne nuo Dievo, t.y. neturėjo ego, iš kurio ir kyla visos klaidos, nes Ego pagrindinė klaida - manymas, kad esi nuo Dievo atsiskyręs, tapatinimasis su kūnu (net ir tada kai ego mano, kad kaip tik gina Dievo reikalus, nors Jam ir nereikia jokių "gynėjų"). Tas, kas neturi ego, tas yra nekaltas, t.y, šventas. Betgi ego sąmonei atrodo kitaip, nes tokia sąmonė mąsto per projekciją, tad savąjį kaltumą projektuoja į kitą ir užtai nekaltame mato kaltę. Tokiu būdu iš jo daro "atpirkimo ožį", deda į jį savo kaltes, o ožį išveja į dykumą. Taip darydavo žydai prieš Kristų ir iš to kilo šis terminas. Mums sakoma, kad Jėzus savo noru prisiėmė kaltes. Taip, jis nesigynė. Kodėl? Iš dalies dėl to, kad žinojo, kad Dievo sūnus nemirtingas, nenugalimas. Bet kaip Žmogaus Sūnus, jis tokio bandymo bijojo ir prašė atidėti "šią taurę". Jėzus mirė, nes "prisiėmė nuodėmes". Antraip nebūtų miręs. Mirė, nes prisiėmęs kaltes iš švento tapo kaltu. O kiekviena kaltė prašosi bausmės. Kai jaučiiam kaltę, baudžiam arba save arba kitus, prieš tai apkaltinę. Savęs baudimas gali pasireikšti ligomis, dvasinėmis kančiomis, nesekmėmis. Tai gal būdinga daugiau intravertams. Bet aplamai žmonės nemėgsta būti baudžiami, todėl dažniausiai bando nusikratyti šiuo jausmu kaltindami kitus. Tai nesibaigiantis procesas. Žmonijos problema. Amžina. Kristus jį išsprendžia šią kaltės problemą parodydamas, kad iš esmės tai niekas negali atsiskirti nuo Dievo, todėl toks manymas yra klaida, iliuzija iš kurių kyla visi nesusipratimai ir nelaimės. Nesigindamas ir prisiimdamas kaltinimus, jis parodo, kad Dievo Sūnaus - Kristaus, niekas negali nei įžeisti, nei sužeisti kaip ir paties Dievo, kuriam nereikia jokių gynėjų, nes jis visagalis... Prisiėmęs kaltinimus, 'Jėzus numarino savo tapatybę su kūnu (kaip žmogaus sūnaus ) ir prisikėlė su tikrąja, nemirtingąja savo tapatybe - Dievo sūnaus. Tai yra vienas geriausių pavyzdžių Žmonijois istorijoje, nes nei viena filosofija neturi tokio poveikio, kaip šis paprastas pavyzdys, kuriam nereikia jokių interpretacijų. Ir net dabar jaučiantys kaltę savo "nuodėmes" gali ir turi nešti prie kryžiaus, guldyti po Jėzaus kojomis, nukryžiuoti savo ego ir prisikelti nekaltais bei šventais... ir tada pamatys, kad visos tos nuodėmės tebuvo tik klaidos, kurias labai lengva sau ir kitam atleisti, nes jos kyla iš nežinojimo: "ir atleisk jiems viešpatie, nes jie nežino ką daro". Paaiškinau, kaip aš suprantu Kryžiaus auką. Man klaikai nepatinka tokie aiškinimai kaip kad "Dievas taip mylėjo "(nuodėmingą") žmogų, kad dėl jo paa'ukojo SAVO VIENATINĮ SŪNŲ. Brb.. net šiūrpas krato nuo tokios meilės. Tai primena man tėvus, kurie su pasimėgavimu plaka diržus savo sūnų, bet sako jam kad tai dao iš meilės... ir jo labui. Ne, netgi dar baisiau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093