ant palangės deganti žvakutė; ant stalo pusiau negerta brendžiuko
taurė; ausinėse nepakartojami Creedence bliuzai; metai kaip mirė tėvas 
-aš jį prisimenu; ir prisiminimai  vis kitokie; nevienareikšmiški; aš
ilgiuosi tėvo; mamos irgi; bet kažkaip kitaip - gal todėl kad jie buvo
labai skirtingi žmonės; neskirstau jų - savo tėvų į
geresnį-blogesnį; mylimesnį - mažiau aš neskirstau; jie tiesiog buvo
mano tėvai. Šiandien pusseserė padovanojo tėvo rašytą, jos redaguotą
su pridėtomis fotografijom  tėvo gimtinės bei trumpą giminės istorijos
aprašymą; juokingiausiai tėvas labai jau netiksliai apibubino mano
darbą - bet net net nesiruošiau daryt korekcijų/patikslinimų - tegu
lieka kaip buvo parašyta tėvo. Pas lietuvius labai stiprus mirusių
pagerbimo/prisiminimo kultas; sakyč per daug masiškas - nelieka vietos
asmeniškumui; to nuostabaus jausmo kai netikėtai, dėl neiškart
suprantamų priežasčių prisimini ir nebūtinai ką gero, bet artimo -
pavyzdžiui tėvą; na gal tik detalę jo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093