Jau nuo pat pradžių jis atrodo pernelyg tobulai sukonstruotas, kad būtų
įdomus.
Smulkiai aprašoma net antraeilių personažų išvaizda ir biografija,
pranešama, kur ir ką jie valgė, ką veikė ar sapnavo...Knyga galėtų
būti perpus trumpesnė, nes begaliniai personažų dialogai, to paties per
tą patį pasakojimai, bereikalingi klausimai ir atsakymai tik vargina.
Tiesa, pasitaiko įdomių minčių apie rašytojų, kompozitorių ir
graikų mitologinių veikėjų gyvenimą (mat čia visi intelektualūs, net
sunkvežimio vairuotojai) ir dokumentinių pasakojimų, kurie vargu ar yra
autentiški. Veiksmas rutuliojasi tarsi detektyvas, kuriame visi veikia
nežinia ko skatinami ir vedami: gal instinktų, gal paranojiškų vizijų.
Tačiau jam stinga logikos: vaikystė atrodo lemtinga, bet niekas jos
nebeprisimena, tarsi po kambarius vaikštoma po įvairius laikotarpius.
Pasakojimas juda mechaniškai, lyg laikrodis, iš kurio kas valandą
iššoka gegutė ir pasako ką nors dar mįslingesnio, nei buvo sakiusi
prieš tai. Lemtingus įvykius būtinai lydi perkūnija, o veikėjai nei
iš šio, nei iš to viską meta ir pradeda ką kita. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093