kaip vienas filosofas rašė: kuklus savęs pažinimas yra tikresnis kelias
į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinėjimai, todėl kai teismo dieną
Dievas manęs paklaus, ką skaičiau ir ką dariau su tuo skaitymu, kai
paklaus, ką ir kaip kalbėjau – aš privalėsiu prisiminti.Taip jam
lengviau bus suprast mano kelią. Aš parodysiu jam visas citatas kaip
nusitrynusius balsus manyje, kurių nebesugebėdavau kitąkart atpažinti
užtat ir leisdavaus suviliojamas.Dievui reiks surast visus tuos mokytus ir
visus išminčius, su kuriais andai susipažinau ir kurie pažino mano
sielą.Ar taip jau svarbu, kas šiandien užima jų vietą, nes pastarieji
galvoja apie savo pirmtakus.Ir ne taip jau svarbu, ką jie gyvendami
manėsi apie save, daug svarbiau, ką aš išskaičiau juose, kad aiškiau
pamatyčiau save.Nes šventame rašte yra tiek pat tiesos kaip ir
kiekvienoje kitoje knygoje, kuri savaip jį kartoja ir kartoja, bandydama
surasti tai , kas stovi už jos – Tave patį.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093