Ir aš noriu, kad ir kiti apie mane galvotų taip kaip aš apie save
galvoju.  Jei  žmogus kalbėdamas su manimi mane laikys ne tuo kuo aš
save laikau, o tuo kaip jis mane įsivaizduoja, kalbėdamas su manimi jis
iš tikrųjų kreipsis ne į mane, o į savo manęs interpretaciją. O aš
visa tai ką jis kalba apie mane taikysiu savo savęs įsivaizdavimui? Tai
jau ne laisvė, bet priklausomybė nuo kito nuomoinės, jo interpretacijos.
O gal pyksiu dėl to?   Tai gerai  suvokus tampa aišku, kad asmeniškumai 
ne tik neegzistuoja, bet ir yra neįmanomi. Mes niekada nesikreipiame į
kitą asmenį taip kokiu jis save laiko, visada kreipiamės į savo
susikurtą kito asmens interpretaciją. Iš čia ir visi vaidai,
nesusipratimai ir nesusikalbėjimai.  Ir čia kalbėjau tik apie du
žmones. O jei jų būna dešimt? Kur susitinka dešimt, daugiau mažiau
skirtingų interpretacijų apie kiekvieną iš tų dešimties. 
Susikalbėjimą pradedu laikyti stebuklu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093