/Vieno autobiografinio romano pabaiga/: Apie vidurnaktį, žvakėms
baigiant degti, nusivilkome drabužius ir sulindom į karštą sūkurinės
vonios vandenį. Vilis jau nebetas vyriškis, kuris prieš daugelį metų
patraukė mane iš pirmo žvilgsnio. Jis vis dar kupinas jėgų, nepakito
ir jo šypsena, bet tai daug iškentęs žmogus, jo oda pernelyg balta,
plaukai nuskusti, kad nešviestų plikė, akių mėlis išblukęs. Ir mano
veide atsispindi patirti skausmai ir praradimai, mano ūgis sumažėjo
vienu coliu, o kūnas, kuris ilsisi vandeny, yra brandaus amžiaus
moteriškės, kuri niekada nebuvo gražuolė. Tačiau nė vienas iš
mudviejų nieko nepeikė ir nelygino, nebandė prisiminti, kokie mes buvome
jaunystėje: esam pasiekę tą tobulą nematomumo būseną, kurią teikia
ilgas gyvenimas kartu. Mudu tiek metų miegam drauge, kad nebeįstengiam
matyti vienas kito. Tik tarsi akli liečiam užuodžiam vienas kitą,
jaučiam kad jis greta, kaip kad jaučiam orą... Įbedusi nosį jam į
kaklą, dėkoju likimui už tai, kad atsitiktinai susidūriau su meile ir
kad po tiek metų ji vis dar liepsnoja. Apsikabinom, abu tokie lengvi
karštam vandeny, ir pajutau, kad tirpstu tame žmoguje su kuriuo nuėjau
ilgą ir sunkų kelią, abu klupinėjom ir parpuldavom, bet ir vėl
pakildavom, pešėmės ir taikėmės, bet niekada vienas kito neišdavėm.
Visos mūsų dienos, kai dalinomės vargais ir džiaugsmais, - toks buvo
mūsų likimas. /ISABEL ALLENDE Visos mūsų dienos/. Išvertė
V.Kvietkauskas.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093