gerai, tada pateik savo versiją. Nebėk į krūmus:)  Apšviesk mane.
paaiškink man, kodėl Jėzus kartais vadina save Žmogaus sūnumi, kartais
Dievo sūnumi? 

"Pakanka perskaityti tavo teiginį "tikro atsiskyrimo niekada nebuvo
įvykę", kad suprastum, jog toliau jokių diskusijų negali būti"
Verti mane kartotis, nes negirdi, ką sakau. Paaiškinsiu paprasčiau -
fragmentas gali manyti, kad atsiskiria nuo visumos, bet tai bus jo manymo
klaida. O jeigu jis šią klaidą sustiprins dar ir tikėjimu, tai ji jam
taps reali - nuodėme, su visom iš to plaukiančiom pasekmėm; kančia,
baime, liga ir t.t. nes jis savo laisva valia atmeta malonę - Dievo
meilę,  ryšį su gyvybės šaltiniu. Konfliktas prote (kaltė) permetamas
ant kūno ir pasireiškia liga arba projektuojamas   į kitą ir
pasireiškia atakomis, pykčiu. Tikro atsiskyrimo nėra, nes ir
atsiskyrusiame prota išlieka Dievo balsas i mes prašomi pakartotinai
rinktis vietoj ego Šventosios Dvasios palydą, kuri per atleidimą
perdirbs visas mūsų klaidas ir gražins protą Kristui. 
Žinoma ir į ego nereiktų žiūrėti per daug rimtai, kad jis netaptų
"realiu". Tai netikra mūsų tapatybė ir Šv, Dvasia jos iliuzijas moka
panaudoti mokymuisi per kontrastą. Jei Dievas davė mums laisvą valią,
tai ir bandymas pabūti be Jo išdalies yra ir Jo Valia. Mano katinas
šindien neklauso manęs, nereaguoja į mano kvietimą, bet tai jo laisva
valia pabūti be ėdalo... :) 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093