tris valanda grybavau, tris vekavau, džiovinau, dabar galiu atsipūsti. 
Gerai, noėja, o aš savo, ruoštu, norėčiau tavęs paklausiti - kokią
vietą tavo tikėjime nuodėme užima atleidimas? ir kas yra "prigimtinė
nuodėmė? Pasmerk ir tu turėsi kalinį. Atleisk ir tu jau laisvas.
'paties Jėzaus pamokintoj maldoj kalbama: "ir atleisk mums mūsų kaltes
kaip ir imes atleidžiame savo kaltininkams". Kiek teisiame, kiek kaltiname
ar pasmerkiame, tiek ir patys jaučiamės kalti. Priežastis yra 
pasekmėj, pasekmė - priežastyje. Tai Dievo dėsnis.  Tik mano paties
pasmerkimas mane sužeidžia, įžeidžia, pakenkia, tik mano atleidimas
mane išlaisvina. Jei kažkas nužudė mano vaiką, teisingumo jausmas
šaukiasi keršto. Kad ir jis pajustų kaip man skaudu, kad ir jo vaikas
žūtų. Taip buvo Senajam Testamente - akis už akį, to laikosi iki šiol
žydai ir musulmonai. Bet tai uždaras karmos ratas gaunasi. Karma ir yra
ne kas kita kaip priežasties - paekmės dėsnis. Jėzus nutraukia šitą
ratą. Nuplaktas ir nukryžiuotas Jėzus taria "Atleisk jiems viešpatie,
nes jie nežino, ką daro. Taigi tamsybės nepakaltinamos. Kaip ir mažų
vaikų nesmerkiame, jei jie dar nežino fizikos dėsnių. Kur kas lengviau
atleisti kai nuodėme priimi kaip klaidą. Tai nereiškia, kad gali tyčia
daryti klaidas ar kitus skatinti. Tačiau kaip tu atleistum nuodėmę? Ar
sakytum" žinau, kad tu paskutinis niekšas, bet kadangi aš geresnė, tai
tau atleidžiu" Ar tai būtų atleidimas, jei pyktis lieka? 
 Neatleidimas mus  fragmentuoja, atskelia nuo vienio, dėl to mes
susergam. Atleidimas gražina  į malonės būseną... Jei tikim, kad
Jėzus sunaikino mūsų, Juo tikinčių nuodėmes, tai vardan Jėzaus
Kristaus atleidžiame kitiems, antraip surakinsim ir jį ir save. Ar labai
nusišnekėjau?:) 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093