visiškai akivaizdu, kad jei galiu būti atakuojama, vadinasi nesu
nepažeidžiama. Vadinasi matau ataką kaip tikrą grėsmę. O tai sukelia
tikėjimą, kad ir aš galiu iš tikrųjų atakuoti. Ir tai kas turi
pasekmę, efektą per mane, tas privalo turėti efektą ir man. Bet būtent
šis įstatymas (dėsnis) gali totaliai mane apsaugoti. Jei juo teisingai
pasinaudosiu, savo interesams, o ne prieš juos. . .  pažeidžiamumas ir
nepažeidžiamumas tėra mano minčių rezultatas.

Kadangi mano atakuojančios mintys bus projektuojamos į kažką, aš,
savo ruožtu, bijosiu atsakomojo puolimo. O kadagi bijosiu, vadinasi
tikėsiu, kad nesu nepažeidžiama. Šitaip atakuojančios mintys daro mane
pažeidžiama jau mano paties prote, kurieme ir veisiasi tos atakuojančios
mintys. Todėl atakuojančios mintys ir nepažeidžiamumas negali būti
kartu, nes jie prieštarauja vienas itam. .
 
Taigi, galima daryti tokią išvadą ATAKUODAMI MES VISADA ATAKKUOJAME
SAVE PIRMOIAUSIAI. Jei atakuojančios mintys sukelia tikėjimą, kad esu
pažeidžiama, jų efektas silpnina mane mano pačios akyse. Nes jos
atakuoja mano pačios savęs suvokimą. Kvailas, falšyvas  savęs
įvaizdis istumia tikrąjį užimdamas jo vietą. Vadinasi, 
NIEKAS, IŠSKYRUS MŪSŲ PAČIŲ MINTIS, NEGALI MŪSŲ ATAKUOTI. 
NIEKAS, IŠSKYRUS MŪSŲ MINTIS GALI PRIVERSTI MANYTI, KAD MES ESAME
PAŽEIDŽIAMI. 
 NIEKAS, IŠSKYRUS MŪSŲ MINTIS, GALI ĮRODYTI, KAD TAIP NĖRA. 
Atakuojančios mintys gali kilti dėl įvairiausų priežasčių,
rūpesčių ir įgauti depresijos, nerimo, baimės formas: "aš bijau kad
atsitiks tai ir tai... aš rūpinuosi, kad mano vaikas negauna darbo... ir
t.t." Mistikai moko kaip visas šias mintis, netgi netekties, patikėti
Šv.Dvasiai, kad Ji perdirbtų jas  į kitokį matymą, į stebuklą, nes
mes nežinome tikrųjų Jos tikslų.  Neturime būti aukomis to pasaulio,
kurį matome. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093