Kartą mačiau ir girdėjau per žinias, kaip viena tiesos korepetitorė
(tikrai ne manoji) visgi išdrįso garsiai pasakyti tiesą apie tai, kad
nevalia melagiams kabinti medalių už teisybę. Bet vienas labai specialus
žmogus (turbūt irgi iš specialios įstaigos) ją nustūmė šalin.
Daugiau aš tos drąsios korepetitorės nemačiau ir negirdėjau, kas su ja
paskui atsitiko. Turbūt išnyko, kaip ir visi kiti geri žmonės. O tuos
apdovanotus ir ypač tą, kuris stūmė, labai dažnai rodo per žinias.
Po tokių liūdnų  naujienų aš visuomet pradedu abejoti, ar tiesa jau
išlaisvinta iš kabučių ir ar ji jau padarė mus laisvus. Žinau (nes
mėginau klausti), kad man, autistui, į šiuos labai svarbius klausimus
niekas neatsakys. Taip pat aš gerai žinau iš vaikystės pamokų, kad
sakyti tiesą arba bent užsiminti apie ją yra labai pavojinga sveikatai
ir gyvybei. Prisipažinsiu – aš todėl ir labai bijojau sakyti tiesą.
Bet bijojau ir meluoti. Todėl visai nutilau, užsidariau savyje. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093