Dėl "atpirkimo ožio" - hebrajiškai vadinamas "ožys velniui" (sair
leazazel). Per atpirkimo šventę (Jom Kipur), buvo išrenkamas ožys,
kuriam vyriausiasis dvasininkas "perduodavo" Izrelio nuodemes
(perbraukdamas rankomis savo plaukus ir po to - ožio) ir specialiai
parinktas žmogus lydėdavo ožį už Jeruzalės prie skardžio, nuo kurio
ožys būdavo nustumiamas, kad žūtų. Iki šiol visiškai neaiški šio
papročio prigimtis ir jau Babilono Talmude rabinai sako, jog tai
smerktinas pagoniškas elgesys. Na, visokių nesąmonių net ir žydai buvo
prisigalvoję :) Ir dar - Dekalogas nėra "draudimai", tai vadovėlis
žmogui, kaip jam gyventi nenusižengiant moralinėm normom. Šiandien mes
"suprantam" (ir tai mums atrodo įgimta), kad žudyti "negerai", - to
tikrai nebuvo Mozės laikais. O dėl Mozės neįleidimo į Izraelį iki
šiol vyksta aršūs ginčai (na, praėjo tik beveik 4000 metų - žmogaus
protui per mažas laikas :) Beje, daugelis rabinų pasinaudoja Jobo
pavyzdžiu - juk irgi nuostabus tobulas žmogus kentėjo (dėl to, kad
Dievas su Velniu nusprendė pasiginčyti :( O Jėzui jokios Pažadėtosios
žemės pasiekti nepavyko ir pavykti negali - tik sukiršino žydus, dėl
ko kentėjo ne tik jie, bet ir kitos tautos (na, nepradėsim čia dabar
pasakoti kaip Torkvemada inkvizicijos pagalba vedė Ispaniją į
pažadėtąją žemę... koktu) 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093