aš irgi kartais galvoju, kodėl būtent mirusiam žmonės subėga su
gėlėmis, o gyvam esant neranda laiko dėmesį parodyt. Gėlės, pasakytų
krišnaistas, yra Dievui patinkanti auka. Ypač šventomis laikomos
rožės, kurios nesugadina vandens vazoje, o jų kvapas dezinfekuoja orą.
Manau kad taip pagerbiamas ne miręs kūnas, bet siela, kuri iškeliauja į
kitą pasaulį. Senas šarvojimo paprotys neleidžia tuojau pat laidoti
žmogaus, nes siela neva dar yra prisirišusi prie kūno... todėl skaitant
šventas knygas ar giedant šventas giesmes ji yra nuraminama ir pamažu
atsisveikina su šiuo pasauliu. Žvakių liepsna neva irgi stiprina sielą,
bent taip rašo Tibeto Mirusiųjų knyga. Vat nežinau kaip sielka reaguoja
į tai, kad jos kūnas būna įgrūstas šaldytuvan. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093