žinai, kai tryniausi septynis metus Anglijoj tarp įvairiausio plauko
žmonių (per visą gyvenimą nepatyriau tiek visko,kiek per tuos metus) į
galą mano didžiausia svajonė buvo užsidaryti kokioje nors vienolyno
akmeninėje celėje ant aukšto Viduržemio jūros kranto, kur ant mažo
gotikinio langelio karts nuo karto nutupia koks padangių paukštelis ...
Na, kai nuvykom į Vatikaną ir apsistojom Lietuvos katalikų Kurijoj, kur
apie tai pusiau juokais prasitariau Rektoriaus pavaduotojui kun. Petrui,
tai tas  mane, irgi pusiau juokais, nuramino, kad moterų vienuolyne tokios
laimės greičiausiai neaptikčiau, kad vyresnioji pastatytų mane mazgoti
puodus, o jei imčiau purkštausti, tai sakytų, kad trūksta  tavo egui
nuolankumo, tad liktum prie puodų visą likusį gyvenimą. Vat taip. 
Todėl dabar pati sau pavydžiu turėdama šią nuostabią celę - savo
namelį ant vištos kojelės - lietuviškoje gamtoje ir niekur nenoriu
važiuoti daugiau į jokią kitą šalelę. Net į Vankuverį, pas savo
bernužėlį dobilėlį. Ir kiekvienam  būtų gerai turėti mažą
sklypelį-kiemelį, kur galėtum  pastatyti koją ant savo žemelės,
pabūti vienam be tv, be svetimų mintelių, pamedituoti ir grįžti į
miestą tarsi naujai atgimus... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093