>> Na kaip tai - svarbu. Pats sakai, kad kopijavimas ir vagystė yra ne tas
>> pats, nukopijuotą produktą netgi gali laikyti asmeniniam naudojimui be
>> jokių sankcijų. Tai kaip ten su tais perkoduotais ir apkarpytais
>> filmais? Jie jau nevogti, o kopijuoti, juos galiu ramiai laikyti savo
>> kompe ir žiūrėti kiek tinkamas?
>
> Nukopijuotą funkcionalumo, veiksenos ir panašumo prasme, t.y. sukurtą
> savo pastangomis ir sukurtą taip, kaip produktai kuriami (programos —
> programuojamos, o džinsai — siuvami), tačiau tikėtinai pažeidžiant
> svetimą IN.
> Jei pavogsi Levys džinsus ir juos apkarpęs pasidarysi savo „kopiją“, tai
> už vagystę vis tiek reikės atsakyti. Jei pavogsi produkto kodą, tai už
> tai reikės atsakyti.
> Taigi, skirtumas čia tik tas, ką vagi: visą produktą, nelegaliai jį
> naudodamas ar dalį jo kodo ir IN, kurdamas savo produktą.
> O ką filmai, su jais kaip nors kitaip?


Tai vat įdomu - kiek reikia pakeisti tą filmą,kad jis jau nesiskaitytų 
pavogtu, o nukopijuotu, ar netgi nepriklausomu kūriniu? Kaip suprantu, 
trumpus filmo fragmentus visai legaliai gali panaudoti net savo 
komercinėje veikloje, pavyzdžiui susukdamas kokį dokumentinį filmą ar 
laidą. O kaip su dainos koveriais, ant kiek daina turi būti pakeista, 
kad skaitytųsi naujas kūrinys? Kur visa tai reglamentuojama ir kiek 
detaliai?



>> Bet faktas - tas mokestis yra.
>
> O ką šis faktas iš tikrųjų reiškia?


Reiškia tai, kad kažkas prievarta moka į kito privačią kišenę, iš šio 
negavęs jokių paslaugų ar prekių, nieko nepavogęs ir nepadaręs jokios 
žalos.