RaR rašė: > > Imant tą šimtą planuojamų parduoti bandelių ar programų kopijų, tavo > skaičiavimus galima aprobuoti. Bet pakalbėkime apie antrąjį šimtą > programos ir bandelių kopijų. Bandelių kepėjas jų neiškepė, nes ir iš > pirmos partijos liko dešimt bandelių. Programų pardavėjas DVD neiškepė, > jei platina kitais būdais to jam ir nereikia daryti, bet jis irgi > pardavė tik 90 programos kopijų. Abu verslininkai žino, kad reali jų > produkcijos paklausa esant norimai kainai - 90 kopijų. > > Ir staiga programos kūrėjas pamato, kad nelegaliai išplatinta dar 100 > programos kopijų, todėl skuba pareikšti kad patyrė 100 kopijų X vienos > kopijos kaina nuostolį. Bandelių kepėjas irgi gali atlikti eksperimentą Aš svarstau paprastai. Materialaus daikto vagystės faktas, nepriklausomai nuo tolimesnės jo paklausos lemia konkrečius nuostolius jau tik tai vagystei įvykus. Ir kol kas man dar niekas neįrodė, kad lygiai tas pats negalioja ir IN atveju. IN atveju atsimušinėjama argumentu, kad ne kiekviena nelegali/pavogta kopija — nenupirkta kopija, tačiau tas pats juk galioja ir bandelėms. Jei iš 100 pavagiama 10 bandelių, tai pardavėjui padidinus jų apsaugą taip, kad jų nebūtų įmanoma pavogti, visiškai nereiškia, kad tas 10 bandelių nupirks, tačiau tai niekaip nebepakeičia/nebeįtakoja jau įvykusių jų vagystės faktų ir dėl to atsiradusių nuostolių. Analogiškai galima pasakyti, kad iš tikrųjų tų dešimties pavogtų bandelių nuostoliai tėra tik jų savikaina, tačiau už jas juk pagrįstai reikalaujama kompensuoti (pareiškiamos pretenzijos) jų pardavimo/rinkos kainą. Taip pat bandelių pardavėjas visiškai pagrįstai gali pareikšti kad jo patiriami nuostoliai yra 10% vagysčių (ar 1000 bandelių per metus) ir teikti ieškinį, jei išsiaiškintų, kas tas vagystes vykdė. Pasikeitus situacijai tas vagysčių procentas gali pakisti, tačiau tai nesusiję su jau įvykusiomis vagystėmis ir jau patirtais nuostoliais. Ribiniu atveju pardavėjas nepatirs nuostolių dėl vagysčių tik tada, kai tų vagysčių nebebus. Lygiai taip pat, kaip ir IN vagysčių atveju. Teorinis (turbūt ir praktinis) skirtumas tarp bandelių ir IN atsiranda tik tada, kai IN atveju pardavimo pajamomis jau yra kompensuota sukūrimo savikaina ir tolimesnės vagystės, nepriklausomai nuo vagysčių apimties, gali tik nebedidinti pelno (bet jau nebeatneš nuostolių, nors vagysčių tai niekaip nereabilituoja; kiekviena jų iš tikrųjų savo esme vis tiek yra teisėtai priklausančių pajamų praradimas, net jei jis fiziškai nereiškia nuostolio, o tik mažesnį pelną), o bandelių atveju paskesnės vagystės gali sąlygoti ir didinti nuostolį. > Šiuo atveju kažkieno gaunama nauda visiškai nereiškia nuostolių softo > gamintojams, kaip ir su visa informaciją - perduodamas ją kitam, iš > savęs jos neištrini. Kažkodėl kai samprotauja apie vogimą, informacijos > kūrėjai savo visiškai prilygina materialios produkcijos gamintojams, bet > kai kalba apie kopijavimo lengvumą, tada pabrėžia savo išskirtinumą. Analogiškai: Vagies gaunama nauda iš bandelių visiškai tikėtinai nereiškia nuostolio tų bandelių pardavėjui (gal tik labai nežymiai sumažėjusį pelną). > Ir kas čia man turėjo įrodyti tokio mokesčio reikalingumą? Tiesą sakant, > man bent 90 proc. EC vadovybės sprendimų ir visokių fondų atrodo > nereikalingi ir net žalingi. Kvestionuoti reikalingumą yra natūralu, tačiau naivu būtų manyti, kad kompensacijos užgimė, stumiamos ir argumentuojamos tik vienos verslo šakos lobizmo (čia jau nesusilaikysiu — žydomasoninio) pastangomis. Ypač tiek daug skirtingų valstybių (ir ne ES) > visur kitur. Bet, aišku, jeigu pavyksta paveikti valdžią, kodėl gi > nepasiėmus mokesčių mokėtojų pinigėlių? Pasikartosiu — pati pramogų (audiovizualinė, nes kompensacijos nubyra iš esmės jai) industrija per lobizmą vargiai galėtų prasimušti į tiek/daugumos valstybių įstatymus ir užsitikrinti ten išskirtines sąlygas. > Manau, teisinga būtų taip. Jeigu autoriams neužtenka įprastos policijos, > mokesčių inspekcijos ir pan. veiklos, už kurią sumokame visi > proporcingai, o reikia kažkokios papildomos, kuri kainuoja, tegu jų > parduodamai produkcijai (muzikai, filmams, programinei įrangai) uždeda > papildomą mokestį ir iš jo finansuoja tą papildomą teisių gynimo veiklą. Galima būtų sutikti. Jau ir dabar produkcija yra tikrai brangesnė, nei galėtų būti (nes kompensuojamos vagystės) ir tai dar vienas argumentas apie prielaidas pigti produkcijai, jei nebūtų vagiama. Tačiau dėl tos pabrangusios produkcijos, juk iš esmės kentėtų sąžiningi vartotojai, o privati gynyba (jos efektyvumas) iš esmės atsiremia į įstatymus, kurie dabar turbūt per švelnūs (palyginus BK paprastąją nedidelės vertės turto vagystę ir nedidelės vertės IN vagystę) ir lobizmą įteisinti griežtesnę kontrolę ir efektyvesnės apsaugos, kompensacijų (;-)) mechanizmus. Taigi, užburtas ratas. > Na tai gal galima tą smurtą ir ekonominius nusikaltimus sumažinti iki > minimumo įvedus totalią visko kontrolę. Bet viso šito kaštai ir > asmeninių laisvių suvaržymas tikriausiai pablogintų mūsų gyvenimo kokybę > daug labiau nei kelių procentų tikimybė tapti smurto ar ekonominio > nusikaltimo auka. Piratavimo lygis (vidurkis) turbūt sukasi apie keliasdešimt procentų... > Jau ne kartą samprotavau, kad tie skaičiai idiotiškai skaičiuojami ir > išpūsti. Be to jei nuostolius patiria kūrėjai - tegu jie ir skiria lėšas > tai kovai - jei priemonės kainuos mažiau nei patiriami nuostoliai, jų > pelnas padidės. Nemanau, kad tokios studijos neįvertina konversijos efekto. Blogiausiu atveju gali padalinti iš dviejų ar pi ir veikiausiai tikrai neprašausi. > > Dabar palyginkime su žemdirbiais. Kiekvieną sezoną jų pasėlius užpuola > kažkokie kenkėjai. Tai ką - jie šaukia kad valdžia kompensuotų jų > nuostolius (tiesą sakant Lietuvoje ir ES taip ir yra) - normalioje > rinkos ekonomikoje jie patys su tais kenkėjais kovoja ir išlaidos tai > kovai atsispindi jų produkcijos kainoje. Gamta ar bene force majeure. Dar pridėkim maisto išskirtinumą (būtinybę) ir klijuojasi jau kiek kitoks paveikslas. > nuo žalos padarymo) - atsiimi juos per produkcijos kainą. Kodėl kitų > sričių verslas turėtų kompensuoti tavo srities patiriamą žalą? Ar tu Ne apie tai ten buvo, o apie ekonominės žalos tapatumą (teisinės ir realios apsaugos netapatumo kontekste). > Reikalavimai yra realūs ir nerealūs. Kaip pats supranti, išnaikinti > skaitmeninės produkcijos kopijavimą, ypač asmeninėms reikmėms yra > visiškai nerealu. Jeigu autoriai sugalvoja kaip elegantiškai, be Todėl ir gimsta kompensavimo mechanizmai. > Apskritai, ta intelektinės nuosavybės apsauga ir vogimo samprata gana > nauja žmonijai, keičiantis technologijoms ji sparčiai keičiasi, todėl > dažnai iškyla klausimai ne tik kaip ginti, bet ar iš viso reikia kažką > ginti. Manau ir esu įsitikinęs, kad reikia. Nuo fiziologijos nepabėgsime, bet kol turime pakankamai maisto (kurio kiekį ir kokybę, beje, kuria ta pati IN), tai visuomenės/civilizacijos progresą sąlygoja intelektinis, kūrybinis darbas. Reikia jį adekvačiai puoselėti ir saugoti. > Na tai sugalvok priimtinus būdus, kuriais galima sukurti tokią aplinką > ir niekas per daug neprieštaraus. O dėl tų nuostolių, tai autoriai prašo ACTA, pavyzdžiui... ;-) > kompensuoti įsivaizduojamą pelną už kopijas, kurių jie net nepagamino, > tuo tarpu kitos verslo šakos be jokių pretenzijų prisiima ir nuostolius > už pagamintas, bet neparduotas kopijas. Apie įsivaizduojamą pelną aš jau pasamprotavau pradžioje.