>> >> Na tai gerai - kokia yra problema? Valstybė garantuoja teises į >> nuosavybę. Čia galima kalbėti ir apie kitą labai panašią intelektinę >> nuosavybę - patentus. Valstybė suteikia teisę į intelektinę nuosavybę, >> bet rūpinimasis jos apsauga - sekimas ar kas nors ja neteisėtai >> nesinaudoja, pažeidėjo padavimas į teismą ir t.t. yra paties teisių >> turėtojo rūpestis. Nėra priimto įstatymo, kad parduotuvių savininkai >> turėtų tikrinti ar jų asortimente nėra prekių, pažeidžiančių kažkieno >> intelektines teises, valstybė nekompensuoja intelektinių teisių >> turėtojams nuostolių dėl to, kad kažkas kažkur neabejotinai jų teises >> pažeidinėja, valstybė nepersekioja ir nebaudžia pirkėjų, įsigijusių >> padirbtą daiktą. Tik dabar italų rankinukų gamintojai privertė savo >> valdžią bausti padirbtų rankinukų pirkėjus, bet aš esu prieš tokius >> metodus. > > > Pripažįstama problema yra ta, kad valstybė _negarantuoja_ _adekvačių_ > nuosavybės teisių, t.y. jas tam tikriems subjektams apriboja. > Jau rašiau, kad asmeninio atgaminimo kompensacija nesusijusi su > nuostoliais dėl vagysčių (čia, kaip ir visų kitų nuosavybių atveju, jų > gynyba, išskyrus, atskirai nuo BK, paliekama jų teisių turėtojui). > Turbūt akivaizdžiausia analogija: problema būtų, jei valstybė nuspręstų, > kad parduotuvės/pardavėjai turėtų tam tikrą kiekį daiktų dalinti nemokamai. Ne tai, ne analogija. Parduotuvių nuostolis būtų realus, nes vagis pasiima prekę, o ne pasidaro ją pagal parduodamą iš savo žaliavų, naudodamas savo įrangą. > Be atitinkamo framework'o ir sistemos, tarptautinių susitarimų, > neįmanoma efektyvi teisių gynyba ir jų veikimas. > Neįmanoma persekioti visų pavienių ir nesukontroliuojamų pažeidėjų > internete ir taip ginti savo (ir IN apskritai) teises. Ši sritis dėl > technologinių galimybių ir informacinės sklaidos, tendencijų yra kitokia > ir ypač jautri. Apsaugoti savo fizinį turtą yra nepalyginamai > paprasčiau, tačiau net ir materialiąją nuosavybę ginant įstatymais, dėl > vagysčių patiriami didžiuliai nuostoliai. IN atveju, lenkiant prie > asmeninio atgaminimo, pasakyti, kad teisė būtų ginama formaliai > įstatymiškai, tolygu pasakyti, kad ji realiai būtų neginama. Bet nereikia nuslysti į kovą su vėjo malūnais. Tiesiog jeigu pripažįstama, kad kažko neįmanoma sukontroliuoti ar ta kontrolė yra per didelė našta visuomenei, gal reikia atsisakyti minties viską sukontroliuoti? Juk tai ne gyvybės ir mirties klausimas, o tik tam tikros verslo šakos pajamos. Ta sritis gali perimti kitus verslo modelius, tegul sudėtingesnius ir ne tokius pelningus. >> Tačiau noriu kad, kaip ir visose kitose srityse, praktiniu tų teisių >> gynimu visų pirma rūpintųsi pats teisių turėtojas ir kurtų verslo >> modelį, kuris jam būtų pelningas. Dabar gi siekiama viso to gynimo >> administracinius kaštus perkelti ant valstybės, kažkokios kitos paslaugų >> ar prekių šakos pečių, įvesti naujus piliečių suvaržymus, ar aplamai >> prievarta surinkti pinigus iš nieko dėtų piliečių. Kai verslas susirenka > > Tas kompensavimas realiai negali būti vadinamas pajamų šaltiniu, pinigų > surinkimu. Visoje ES apie 2005-2009 m per metus tebuvo surenkama ~500 M€ > to mokesčio. Vėliau tas surinkimas net pradėjo mažėti: > http://www.ipo.gov.uk/ipresearch-faircomp-201110.pdf > > Didžiausia per capita dalis tesiekia ~2,6€ Tai ir sakau - ar iš viso tikslingas tas mokestis - bangų sukelia daug, o realios naudos kažkam - jokios. >> Visų pirma jau rašiau - dėl esmeninės kopijos pasidarymo autoriai jokių >> nuostolių nepatiria, todėl ir kompensuoti nėra ką. Kelių egzempliorių >> tikrai nepirkčiau. Bet svarbiausia tai, kad aš sumoku kažkokiam >> dainorėliui už jo kūrybą, nors galbūt mieliau sumokėčiau už tai, kad jis >> iš viso lautųsi kūręs. > > Kaip galėtum pagrįsti, kad jie nepatiria nuostolių? Jei teisiškai > pripažįstama neišimtinė jų teisė dėl atgaminimo ir norėdamas turėti 4 > kopijas skirtinguose įrenginiuose, turėtum klausti teisių turėtojo dėl > atgaminimo ir už tai, veikiausiai turėtum susimokėti. O jei mokėti > neketini iš principo, nes jau pripratai, kad asmeninis atgaminimas yra > tavo teisė (nors tokiu atveju — nebūtų) ir todėl ruošiesi spjauti į jų > teisę ir vis tiek atgaminti, tai kaip autoriai nepatiria jokių > nuostolių? Rezultatas abiem atvejais tas pats — 4 kopijos skirtinguose > įrenginiuose, o pritempus prie tokios hipotetinės apsaugos, kuri realiai > įmanoma materialiems daiktams, būtum priverstas pirkti 4 kopijas. Na tai gerai - tegu sukuria tą hipotetinę apsaugą ar kaip kitaip iš vartotojų pasiima tuos pinigus už asmenines kopijas. O kadangi to padaryti nemoka, valdžios pagalba nori pasiimti pinigus, kurių uždirbti nesugeba. Iš viso nesvarbu kiek tu sukūrei produkto, svarbu kiek jo parduodi. Jeigu tu nesugebi parduoti produkto ir jį dovanoji, visiškai nereiškia, kad tau už išdalintus turi kažkas kompensuoti. O šiuo atveju produktą sukūrei tik vieną kartą. Jo pardavimas - tai jau visai kita verslo dalis. Verslo sėkmė ir priklauso nuo to, kiek produkto kopijų galėsi parduoti. Jei manai, kad pardavei mažiau produkto kopijų nei galėjai, kaltink save, o ne reikalauk kompensacijos iš valstybės. >> Aš nesiūlau leisti vogti ar atsisakyti teisių gynimo. Tiesiog jei >> autorius nori uždirbti iš tų savo teisų - tegul pasuka galvą kaip tai >> padaryti. Jeigu tu labai bijai to platinamo įrašo kopijavimo ir nesugebi > > Tai jis tavęs tuo savo galvos sukimu iš tikrųjų visiškai nevargina ir > neįpareigoja. Kuria kūrinius, nustato jų kainą, investuoja į savo > kūrinių ir teisių apsaugą (kiek tai racionaliai įmanoma), tačiau iš jo > vis tiek masiškai vagiama. Būtų teisinga piktintis išskirtinėmis > sąlygomis jei vagysčių mastas būtų panašus, bet jis tik linkęs didėti > dėl technologinės/informacinės plėtros ir naujosios kartos, kuri > nepelnytai (už)augo be atsakomybės pirataudama (priprato gauti, imti ir > reikalauti nemokamai). Na tai jau sakiau, gal neverta bandyti sukontroliuoti to, ko neįmanoma sukontroliuoti, gal tai kova su vėjo malūnais. Ta kova gali prieiti iki tokio lygio, kad kiekvienam kompiuterio vartotojui bus pastatytas pareigūnas, stebintis, ar visos jo naudojamos programos ir įrašai legalūs. >> nuo to apsisaugoti, gali iš viso nepaleisti į rinką to įrašo. Filmų > > Skirtingi požiūriai. Man visų pirma atrodo idiotiška pavogus > aiškinti/nurodinėti, ką kitas, iš kurio pavogiau, turėjo padaryti, kad > aš nevogčiau ar, blogiausiu atveju, kad negalėčiau ar nenorėčiau pavogti. Bet apie ką mes kalbame? Moralė yra gerai, bet pats verslas yra iš principo amoralus, nes pagrindinis jo tikslas - surinkti kuo daugiau pinigų iš kitų žmonių. Pagal krikščionybę ir daugelį kitų religijų nuodėmė yra ne tik vogti, bet ir būti turtingam (greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų). Todėl apeliuoti į kažkieno sąžinę yra beviltiškla. Dar vieno užmokesčio už kažkada atliktą darbą paėmimas kai kam gali atrodyti ne mažiau amoralus nei nemokamai pasinaudoti kažkuo, kai tas pasinaudojimas savininkui nieko nekainuoja. Todėl galima kalbėti tik apie tai kas daugiau žalos pridaro visuomenei - ar tas vogimas, ar priemonės, kuriomis stengiamasi pažaboti tą vogimą. >> kūrėjai iš viso pagrinde skaičiuoja tik lėšas surinktas kinoteatruose. >> Parduodami optiniai diskai ar internetiniai įrašai, TV - tik malonus >> bonusas. Negautos pajamos iš nukopijuotų įrašų tik hipotetinės - >> visiškai neaišku ar didelė dalis tų piratų pirktų mokamą įrašą. Muzikos > > Kokia dalis nueitų į kinoteatrą, jei nepavogtų įrašo...? > Analogiškai galima pateisinti, aiškinti ir hipotetinius materialiųjų > daiktų vagysčių nuostolius. Maksima juk ir taip daug uždirba iš tų, > kurie perka, tad kokie keliolika milijonų nuostolių dėl vagysčių yra > hipotetiniai, neaiškūs, fiktyvūs: savikaina dar gerokai mažesnė ir > ištirpsta pelne, neaišku ar būtų perkama, jei nebūtų galima pavogti. > Nepirkdami mokamo įrašo ir jo kitaip negaudami piratai negautų gėrio, > naudos, už tai nesumokėdami/neatsilygindami. Dėl Maksimos - taip ir yra kaip parašei. Savininkai gi nenusistatę tikslo, kad nebūtų visiškai nieko pavogta. Tiesiog surandamas optimalus derinys tarp pavogiamų prekių sumos, lėšų skirtų apsaugai nuo vogimo ir apsipirkimo patrauklumo. Dar labiau sustiprinus apsaugą sumažėtų pavogiamų prekių kiekis, bet įvertinus padidėjusias išlaidas apsaugai ir sumažėjusį klientų kiekį tokios priemonės būtų pripažintos neefektyviomis. Todėl ir skaitmeninių įrašų atveju manau, kad neverta siekti visiškai išnaikinti nelegalų kopijavimą. Tiesiog reikia surasti optimalų derinį tarp visuomės gaunamos naudos dėl padidėjusių kurėjų pajamų ir galimybės investuoti į naujų produktų kūrimą, adminstracinių kovos su piratavimu kaštų ir piliečių laisvių ribojimo. >> Vis tik realybė ta, kad iš platinamų įrašų sėkmingi autoriai susirenka >> tikrai nemažai pinigų. O ta papildoma rinka piratų tarpe - tik >> hipotetinė. Galbūt, norint praplėsti rinką reikia labiau priderinti >> parduodamo kūrinio kainą prie potencialaus pirkėjo pajamų - juk, >> skirtingai nuo kitų prekių rūšių, kopijavimo išlaidos yra niekinės (dėl >> ko ir pučiama problema), todėl niekas nedraudžia atskiroms vartotojų >> gruipėms numušinėti ją iki minimumo. Bet tam reikia lankstumo, pasukti >> galvą. > > Visa tai galioja tik, jei nevagiama. > Ir nereikia mokyti verslo tų, kurie tuo užsiima. Daugelio produktų > savikaina yra, galima sakyti niekinė, maža, palyginus su jų kaina, > tačiau vienintelės logiškos, teisingos galimybės įtakoti jų kainą yra > tik paklausa (t.y. nepirkti). Jau rašau, kad verslas turi sugebėti pasiimti pinigus - tokia jo paskirtis. Tikėtis, kad žmonės laisvanoriškai sukraus jiems milijardus arba reikalauti, kad tuos milijardus iš žmonių jiems surinktų valstybė - anoks čia verslas. >> Problema yra ta, kad iš to naudos visuomenė neturi, tik nuostolius. T.y. >> autoriams beveik jokios naudos, laikmenų ir aparatūros pirkėjams - >> kažkiek padidėjusi kaina, jų pardavėjams - kažkiek sumažėję pardavimai >> dėl pakilusios kainos, o dauguma lėšų suryja mokesčio administravimas, >> kurio didelė dalis tenka pardavėjams. > > Mokesčio administravimas tesuryja apie penktadalį. Ir tai tik pas mus. > Apie naudą sunku kalbėti, kai tai yra tik kompensacija. Bet naudą pats > netiesiogiai beveik ir patvirtinai: kelių to pačio kūrinio kopijų tikrai > nepirktum, tačiau beveik garantuotai pasidarytum jų kopijas. Net jei tai > reikštų autorių teisių ir įstatymo pažeidimą. Tai yra įstatymo pažeidimas, bet ne nuostolis kūrėjui - juk kelių jo produkto kopijų vius tiek nepirkčiau. Todėl kompensacija čia ne vietoje. Jeigu reikia mokėti baudą už administracinės teisės pažeidimą - tą pažeidimą turėtų nustatyti valstybė ir pasiimti pinigus >> Bet jeigu tavo toks verslo modelis, kad galima masiškai vogti nepaisant >> to, kad vogti draudžia įstatymai, gal reikėtų pagalvoti apie kitokį >> verso organizavimą arba susitaikyti su tuo ką uždirbi, nepermetant savo >> problemų ir išlaidų ant kažkieno kito pečių? > > O kas permeta? Laikmenų mokesčio kompensacijos nėra joks verslo modelis. > To negalima laikyti net kažkokiomis ženkliomis pajamomis. O visa kita, > kaip jau ir yra — verčiasi, tačiau reikalauja efektyvios teisių gynybos. > Kaip ir materialiojo turto atveju. Jei vagysčių lygis būtų toks didelis, > ar galėtum tą patį pasakyti ir daiktų pardavėjui? Dėl tų kompensacijų, kurios imamos už laikmenas, jau padiskutavome, ir, turbūt, savo nuomonių nepakeisime. Dėl autorinių teisių gynimo apskritai - sutinku, kad jas reikia ginti. Klausimas tik dėl priemonių, todėl apie konkrečias priemones ir reikia kalbeti. Jeigu jos efektyvios ir daro mažai žalos visuomenei - aš už. Jeigu jos daro daugiau žalos visuomenei nei duoda naudos - prieš. Manau tik kad nereikia kelti tikslo bet kuriomis priemonėmis pilnai uždrausti kopijavimą, kaip ir Maximos savininkai nekelia tikslo bet kuriomis priemonėmis visiškai išnaikinti vagystes.