RaR rašė: > > >> Nuosavybės teisės (ir jų apsauga) ir savo turto savo apsauga nėra tie >> patys dalykai; nereikia jų plakti į vieną. Nuosavybės teises valstybės >> gina įstatymais (nepriklausomai, kaip Maksima lengvabūdiškai pati >> „nesisaugotų“ nuo vagysčių, pačios vagystės nuo to netaptų anei kiek >> labiau pateisinamos ar teisinė atsakomybė už jas anei kiek nesumažėtų) >> Tačiau, kita vertus, man atrodo gana natūralu, kad kai įstatymiškai >> apribojamos pačios nuosavybės teisės, atsiranda kompensavimo >> mechanizmai. Maksima juk gali uždrausti tau imti bandelę ir už ją >> nemokėti, nes tai yra neteisėta (be to, kad ir neteisinga). O IN atveju, >> teisiškai leidžiamas asmeninis atgaminimas (neleidžiama uždrausti) ir >> dar manoma, kad tai yra teisinga. > > > Na tai gerai - kokia yra problema? Valstybė garantuoja teises į > nuosavybę. Čia galima kalbėti ir apie kitą labai panašią intelektinę > nuosavybę - patentus. Valstybė suteikia teisę į intelektinę nuosavybę, > bet rūpinimasis jos apsauga - sekimas ar kas nors ja neteisėtai > nesinaudoja, pažeidėjo padavimas į teismą ir t.t. yra paties teisių > turėtojo rūpestis. Nėra priimto įstatymo, kad parduotuvių savininkai > turėtų tikrinti ar jų asortimente nėra prekių, pažeidžiančių kažkieno > intelektines teises, valstybė nekompensuoja intelektinių teisių > turėtojams nuostolių dėl to, kad kažkas kažkur neabejotinai jų teises > pažeidinėja, valstybė nepersekioja ir nebaudžia pirkėjų, įsigijusių > padirbtą daiktą. Tik dabar italų rankinukų gamintojai privertė savo > valdžią bausti padirbtų rankinukų pirkėjus, bet aš esu prieš tokius > metodus. Pripažįstama problema yra ta, kad valstybė _negarantuoja_ _adekvačių_ nuosavybės teisių, t.y. jas tam tikriems subjektams apriboja. Jau rašiau, kad asmeninio atgaminimo kompensacija nesusijusi su nuostoliais dėl vagysčių (čia, kaip ir visų kitų nuosavybių atveju, jų gynyba, išskyrus, atskirai nuo BK, paliekama jų teisių turėtojui). Turbūt akivaizdžiausia analogija: problema būtų, jei valstybė nuspręstų, kad parduotuvės/pardavėjai turėtų tam tikrą kiekį daiktų dalinti nemokamai. > Dėl vogimo parduotuvėse - tai panašus yra tas kopijavimo asmeniniais > tikslais įstatymas. Tipo mes leidžiame vogti kas to nori, bet visi > kolektyviai susimokėkite už vogimą. Aš jokių vogimą įteisinančių > įstatymų nereikalauju ir esu už istatyminį autorinių teisių gynimą. Be atitinkamo framework'o ir sistemos, tarptautinių susitarimų, neįmanoma efektyvi teisių gynyba ir jų veikimas. Neįmanoma persekioti visų pavienių ir nesukontroliuojamų pažeidėjų internete ir taip ginti savo (ir IN apskritai) teises. Ši sritis dėl technologinių galimybių ir informacinės sklaidos, tendencijų yra kitokia ir ypač jautri. Apsaugoti savo fizinį turtą yra nepalyginamai paprasčiau, tačiau net ir materialiąją nuosavybę ginant įstatymais, dėl vagysčių patiriami didžiuliai nuostoliai. IN atveju, lenkiant prie asmeninio atgaminimo, pasakyti, kad teisė būtų ginama formaliai įstatymiškai, tolygu pasakyti, kad ji realiai būtų neginama. > Tačiau noriu kad, kaip ir visose kitose srityse, praktiniu tų teisių > gynimu visų pirma rūpintųsi pats teisių turėtojas ir kurtų verslo > modelį, kuris jam būtų pelningas. Dabar gi siekiama viso to gynimo > administracinius kaštus perkelti ant valstybės, kažkokios kitos paslaugų > ar prekių šakos pečių, įvesti naujus piliečių suvaržymus, ar aplamai > prievarta surinkti pinigus iš nieko dėtų piliečių. Kai verslas susirenka Tas kompensavimas realiai negali būti vadinamas pajamų šaltiniu, pinigų surinkimu. Visoje ES apie 2005-2009 m per metus tebuvo surenkama ~500 M€ to mokesčio. Vėliau tas surinkimas net pradėjo mažėti: http://www.ipo.gov.uk/ipresearch-faircomp-201110.pdf Didžiausia per capita dalis tesiekia ~2,6€ > Visų pirma jau rašiau - dėl esmeninės kopijos pasidarymo autoriai jokių > nuostolių nepatiria, todėl ir kompensuoti nėra ką. Kelių egzempliorių > tikrai nepirkčiau. Bet svarbiausia tai, kad aš sumoku kažkokiam > dainorėliui už jo kūrybą, nors galbūt mieliau sumokėčiau už tai, kad jis > iš viso lautųsi kūręs. Kaip galėtum pagrįsti, kad jie nepatiria nuostolių? Jei teisiškai pripažįstama neišimtinė jų teisė dėl atgaminimo ir norėdamas turėti 4 kopijas skirtinguose įrenginiuose, turėtum klausti teisių turėtojo dėl atgaminimo ir už tai, veikiausiai turėtum susimokėti. O jei mokėti neketini iš principo, nes jau pripratai, kad asmeninis atgaminimas yra tavo teisė (nors tokiu atveju — nebūtų) ir todėl ruošiesi spjauti į jų teisę ir vis tiek atgaminti, tai kaip autoriai nepatiria jokių nuostolių? Rezultatas abiem atvejais tas pats — 4 kopijos skirtinguose įrenginiuose, o pritempus prie tokios hipotetinės apsaugos, kuri realiai įmanoma materialiems daiktams, būtum priverstas pirkti 4 kopijas. > Aš nesiūlau leisti vogti ar atsisakyti teisių gynimo. Tiesiog jei > autorius nori uždirbti iš tų savo teisų - tegul pasuka galvą kaip tai > padaryti. Jeigu tu labai bijai to platinamo įrašo kopijavimo ir nesugebi Tai jis tavęs tuo savo galvos sukimu iš tikrųjų visiškai nevargina ir neįpareigoja. Kuria kūrinius, nustato jų kainą, investuoja į savo kūrinių ir teisių apsaugą (kiek tai racionaliai įmanoma), tačiau iš jo vis tiek masiškai vagiama. Būtų teisinga piktintis išskirtinėmis sąlygomis jei vagysčių mastas būtų panašus, bet jis tik linkęs didėti dėl technologinės/informacinės plėtros ir naujosios kartos, kuri nepelnytai (už)augo be atsakomybės pirataudama (priprato gauti, imti ir reikalauti nemokamai). > nuo to apsisaugoti, gali iš viso nepaleisti į rinką to įrašo. Filmų Skirtingi požiūriai. Man visų pirma atrodo idiotiška pavogus aiškinti/nurodinėti, ką kitas, iš kurio pavogiau, turėjo padaryti, kad aš nevogčiau ar, blogiausiu atveju, kad negalėčiau ar nenorėčiau pavogti. > kūrėjai iš viso pagrinde skaičiuoja tik lėšas surinktas kinoteatruose. > Parduodami optiniai diskai ar internetiniai įrašai, TV - tik malonus > bonusas. Negautos pajamos iš nukopijuotų įrašų tik hipotetinės - > visiškai neaišku ar didelė dalis tų piratų pirktų mokamą įrašą. Muzikos Kokia dalis nueitų į kinoteatrą, jei nepavogtų įrašo...? Analogiškai galima pateisinti, aiškinti ir hipotetinius materialiųjų daiktų vagysčių nuostolius. Maksima juk ir taip daug uždirba iš tų, kurie perka, tad kokie keliolika milijonų nuostolių dėl vagysčių yra hipotetiniai, neaiškūs, fiktyvūs: savikaina dar gerokai mažesnė ir ištirpsta pelne, neaišku ar būtų perkama, jei nebūtų galima pavogti. Nepirkdami mokamo įrašo ir jo kitaip negaudami piratai negautų gėrio, naudos, už tai nesumokėdami/neatsilygindami. > Vis tik realybė ta, kad iš platinamų įrašų sėkmingi autoriai susirenka > tikrai nemažai pinigų. O ta papildoma rinka piratų tarpe - tik > hipotetinė. Galbūt, norint praplėsti rinką reikia labiau priderinti > parduodamo kūrinio kainą prie potencialaus pirkėjo pajamų - juk, > skirtingai nuo kitų prekių rūšių, kopijavimo išlaidos yra niekinės (dėl > ko ir pučiama problema), todėl niekas nedraudžia atskiroms vartotojų > gruipėms numušinėti ją iki minimumo. Bet tam reikia lankstumo, pasukti > galvą. Visa tai galioja tik, jei nevagiama. Ir nereikia mokyti verslo tų, kurie tuo užsiima. Daugelio produktų savikaina yra, galima sakyti niekinė, maža, palyginus su jų kaina, tačiau vienintelės logiškos, teisingos galimybės įtakoti jų kainą yra tik paklausa (t.y. nepirkti). > Problema yra ta, kad iš to naudos visuomenė neturi, tik nuostolius. T.y. > autoriams beveik jokios naudos, laikmenų ir aparatūros pirkėjams - > kažkiek padidėjusi kaina, jų pardavėjams - kažkiek sumažėję pardavimai > dėl pakilusios kainos, o dauguma lėšų suryja mokesčio administravimas, > kurio didelė dalis tenka pardavėjams. Mokesčio administravimas tesuryja apie penktadalį. Ir tai tik pas mus. Apie naudą sunku kalbėti, kai tai yra tik kompensacija. Bet naudą pats netiesiogiai beveik ir patvirtinai: kelių to pačio kūrinio kopijų tikrai nepirktum, tačiau beveik garantuotai pasidarytum jų kopijas. Net jei tai reikštų autorių teisių ir įstatymo pažeidimą. > Bet jeigu tavo toks verslo modelis, kad galima masiškai vogti nepaisant > to, kad vogti draudžia įstatymai, gal reikėtų pagalvoti apie kitokį > verso organizavimą arba susitaikyti su tuo ką uždirbi, nepermetant savo > problemų ir išlaidų ant kažkieno kito pečių? O kas permeta? Laikmenų mokesčio kompensacijos nėra joks verslo modelis. To negalima laikyti net kažkokiomis ženkliomis pajamomis. O visa kita, kaip jau ir yra — verčiasi, tačiau reikalauja efektyvios teisių gynybos. Kaip ir materialiojo turto atveju. Jei vagysčių lygis būtų toks didelis, ar galėtum tą patį pasakyti ir daiktų pardavėjui?