Teoriškai galima daug ko prisamprotauti. Bet demokratinėje sistemoje visuomet bus daugiau ar mažiau lėšų perskirstymo, niekada visi valstybei nemokės (ar gaus iš jos) tiek pat. Juk nusprendžia dauguma. Ir tas ekonomikos efektyvumas tikrai ne visiems yra pagrindinis kriterijus, yra ir daug kitų. Kraštutinės sistemos gali būti įgyvendintos tik diktatūros sąlygomis. Daug kas pripažįsta, kad Pinočetas padėjo gerus pamatus Čilės ekonomikai, bet reikia pripažinti, kad tai neįvyko daugumos sutikimu, o daliai visuomenės pritaikytos ir labai žiaurios represijos. Dėl rinkos sąlygų pakeitimo, jau nemažai apie tai diskutavau. Kiekvienąkart kažką keičiant yra laimėjusieji, bet yra ir pralaimėjusieji. Ir ką nors keičiant labai svarbu ne tik tai, ar nuo to daugumai bus geriau, bet ar kažkuri grupė nepraras tiek, kad gali atsidurti desperacijoje, taip pat reikia pasirinkti momentą kada daryti keitimus ir kaip staigiai keisti. Kažko nepaskaičiavęs gali sulaukti priešingų pasekmių nei tikėjaisi. Čia galima prisiminti kad ir Rusiją 1917 m - staigus sistemos liberalizavimas, vos ne ant anarchijos ribos, labai greitai pasibaigė žiauria ir kruvina diktatūra. Stabiliausios sistemos ir laimingiausi žmonės yra ten, kur yra tvirta demokratija, nėra didelio atotrūkio tarp žmonių pajamų, turtuoliai nedemonstruoja savo turtų, o gatvėse nėra skurdžių. 2011.11.04 07:45, Vasaris rašė: >> "RaR"<RaR@lt.lt> wrote in message news:j8rioh$igh$1@trimpas.omnitel.net... >> Tai taip visos demokratinės valstybės ir balansuoja - dauguma vis >> daugiau atiminėja iš mažumos, kol bendra suma pradeda mažėti. Tada >> mažina atimamą dalį. Bet sistemose, kuriose nėra tokio civilizuoto >> atėmimo mechanizmo, kartas nuo karto įvyksta drastiškesni pasikeitimai - >> iš mažumos atimama viskas iš karto, ir ne tik materialus turtas. > >> Svarbiausia sistemos veikimo taisyklė, kad bomžas, bent materialiai, >> nepradėtų gyventi geriau už tą, iš kurio atimama. > > > Čia jūs rimtai? Bet tai komunistinis/bolševikinis kriterijus! (Alvidon - nemiegot! :-P) > Ir kas blogiausia, kad mąstant tokiomis kategorijomis, iki jų ir labai greitai nusiritama. > Mokesčių sistemos "teisingumo" kriterijus išvis neturi būti statomas. Teisingumui yra teismai. > > Jeigu norima socialinio teisingumo, tai įmanoma tik dviem atvejais - piliečiai pagal lygias pareigas susimoka lygius mokesčius, o valstybė pagal lygias galimybes įgalina piliečius dalyvauti laisvoje rinkoje (šviečia, įtraukia, skatina nematerialiai). O tai gėda žiūrėt po to su rentomis - kokia K. Brazauskienė "nenusipelno" rentos, nes "gerai" gyvena. Px, kad tai teisinės valstybės pagrindas, ir kad biudžeto eilutėj ta renta nykstamai maža, ir niekas nepastebi įstatymleidžių (ir niekaip ne Brazauskienės) kaltės švaistantis rentomis apskritai. > > O dėl darbo rinkos liberalizavimo - baudžiavą mato tie, kurie jaučiasi bejėgiai derėtis ir nesutikti su darbdavio sąlygomis. Bet tai psichologinė konkretaus asmens problema, o ne rinkos situacija. Nesutikus su darbadavio sąlygomis be abejo bus atleidimų ir be abejo bus vidinė migracija (nematoma ranka sureguliuos), bet tai apsimoka rinkai vidutiniame-ilgame laikotarpyje, nes darbdaviai irgi ne debilai - jiems nuolat besikeičiantis personalas tokia pat vadybos yda.