pas mus kaime taip pat skersdavo patys. Skirtumas tarp ismanancio skerdejo ir megejo toks, kad megejui ne visada pavyksta is karto pataikyti, kas sukelia papildomas problemas. Tevas sakydavo, kad reikia moket ir krauja nuleist - kartais lasiniai budavo "nesvarus" - su kraujo liekanomis. Pats savo rankomis tik vistoms galvas kapojau. O kiaules, triusiai, zasys ejo per labiau patyrusiu rankas. Tekdavo but salia. Pasitenkinimo nejauciu. Baimes taip pat. Yra gailestis, ypac kai tai ne svetimas gyvis, o tas, kuriuo rupinaisi. "RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message news:ie4n5n$4mp$1@trimpas.omnitel.net... > Kai mano senelis augindavo kiaulę, tai visada pats skersdavo, po to dar ir tėvas. Nors abu nebuvo skerdikai. Išvada tokia - mėsą nuo senovės valgo tie, kas jos nori - ir tie kurie žudo, ir tie, kurie nežudo. Bet neabejoju, kad daliai šiuolaikinių miestiečių, ypač jaunimo, kurie galvoja, kad dešrelės auga ant medžių, tokie filmukai gali padaryti įspūdį. Bent jau kuriam laikui. > > >