>> Tai yra akivaizdus faktas ne kartą patvirtintas istorijos. Todėl
>> praktiškai visų bent kiek ekonomiškai stabilesnių valstybių centriniai
>> bankai yra daugiau ar mažiau savarankiški.
>
> Atvirkščiai. Tai visiškai su realybe nekoreliuojantys teiginiai. Visa
> šita LRI propaganda skirta vienam tikslui - siekia išlaikyti Lietuvą
> sovietiniame mentaliniame lauke. Gazpromo finansuojama struktūra
> grubiai, beveik neslėpdama galų kala lietuviams į galvą mintį apie
> valstybę kaip kažkokią okupacinę jėgą, prieš kurią turime kovoti visomis
> savo išgalėmis. Liūdna, kad tiek daug nesusitupėjusio jaunimėlio
> pasimauna ant šio kabliuko. Dar liūdniau, kad ir visų išrinktos
> vyriausybės pasigauna tą patį jauką ir koks nors Kirkilas taip pat mano
> jog jis atrodys moderniai kartodamas tuos pačius absurdus.


Bla bla bla...



>> Taigi jau parašiau - pirkdami kitų šalių obligacijas, valiutą ir pan.
>
> Tai va. Matematiškai labai paprasta įrodyti, kad nėra _jokio_ skirtumo,
> ar valiuta emituojama superkant savo šalies, ar svetimas obligacijas.
> Euro vertė priklauso _tik_ nuo eurų kiekio apyvartoje, ir visiškai
> nepriklauso nuo jų emitavimo būdo.


O kas tai neigia? Berods, prieštaravau ne šiam teiginiui.



>>> Na taip, dar Estijoje buvo, bet jie kažkaip eurą įsivedė:)
>
>> Na, ir mes siekiame jį įsivesti, kas iš to?
>
> O tas, kad valiutų valdyba, kaip sistema, yra tinkama trumpam periodui
> stabilizuoti nedidukės šalies valiutos kursą. Jei būtume įsivedę eurą
> 2006, kaip ir buvo numatyta - nebūtume turėję ir tokių nuostolių kaip
> dabar. O kadangi sužlugdėm tą projektą - mokame pensijas prancūzams.


Kokie dar nuostoliai? Mokame pensijas prancūzams? Vėl kažkokia didybės 
manija, persipynusi su sąmokslo teorija? Greičiau šiuo metu iš 
vakariečių skolintais pinigais mes patys pensijas mokame. Priedo dar 
kone trečdalis biudžeto yra parama iš ES fondų.



>> Kodėl manai, kad negrįšim?
>
> Nes atgal laikas neina. Natūralu, kad daug kas nepatenkinti dabartine
> sistema - ši taip pat jau paseno. Be to, interneto ir globalaus kaimelio
> laikais išryškėjo kai kurie sisteminiai bugai. Natūralu, kad sistema
> keisis, bet tikrai negrįš prie Romos imperijoje naudotos tvarkos, o eis
> pirmyn.
>
>> Kuriuo būdu mes dabar mokame pensijas prancūzams ir graikams?
>
> Labai paprastu. Kai ECB padidina eurų kiekį 10% (metinė norma) visi
> eurai ir su juo susietos valiutos atpinga lygiai tuo pačiu dydžiu. Tuo
> tarpu emituoti eurai patenka (tiesioginiu ar aplinkiniu keliu) į
> eurozonos šalių piliečių (ir pensininkų, tame tarpe) kišenes, lietuvius
> natūraliai aplenkdami.


Tai va esminis klausimas - kam patenka emituoti eurai? Gali pasidomėti 
ką ECB perka emituodamas eurus, konkrečiais skaičiais? Gal eurų kiekį 
jis didina tiesiog išdalindamas juos eurozonos šalių piliečiams ar 
vyriausybėms? Kiek, pvz, kokiems estams ar slovakams šiemet ar pernai 
nubyrėjo iš tos emisijos?

Kitas klausimas - o kuo čia ypatingas litas? Daugelio kitų valiutų 
rezervus sudaro doleriai, eurai ir pan. - juk jos lygiai taip pat 
nuvertėja dėl rezervinių valiutų infliacijos. Beje, tą infliaciją bent 
iš dalies kompensuoja gaunamos iš obligacijų palūkanos, netgi palūkanų 
dydis dažnai būna susietas su infliacijos lygiu. Todėl didžioji dalis 
rezervo ir laikoma ne grynaisiais, o obligacijomis. Juk taip didelę dalį 
savo lėšų laiko ne tik LB, bet ir komerciniai bankai, visokie fondai ir pan.



>>> Kalba eina ne apie formas, o apie patį principą - atspausdinus
>>> euru dengtą litą, ir tuo pat metu grąžinus eurą į apyvartą - vertė
>>> dvigubinasi. Gaunasi toks smulkus žulikavimas.
>> Kas tau dvigubinasi, ir kur čia koks žulikavimas? Išsikeitęs litą į
>> eurą ir nusipirkęs kažkokią obligaciją ar akciją tu kažką dvigubini ir
>> žulikauji? Paprasčiausiai investuoji - stengiesi kuo patikimiau savo
>> turimus pinigus apsaugoti nuo infliacijos.
>
> Na, užsispyręs, vaidini, kad nesupranti?:) "Paprasčiausiai investuoji"
> būtų tuo atveju, jei obligaciją nusipirktum už tuos emituotus litus, o
> eurus - į rūsį. Arba už tą eurą, lito nespausdindamas. Dabar gi turime
> situaciją, kai nusiperkame vieną obligaciją (lietuvišką) už naują litą,
> o kitą už denominuotą eurą. T.y. turime jas dvi! Čia nėra savo pinigų
> apsaugojimas - savi šie pinigai yra tam furistui, kuris išsikeitė eurą,
> bet tikrai ne LB. Beje, kai panašų fintą kažkada pabandė padaryti
> Vagnorius, Gaidaras tą pačią dieną uždėjo baną Lietuvos bankų
> sąskaitiniams rubliams. Keista, kad ECB daug liberalesnis šiuo požiūriu.


Kažką tu čia painioji, nesupranti kas yra litas. Naujas litas 
paleidžiamas į apyvartą tik vienu būdu - keičiant jį į eurą. Taigi, 
euras eina į rezervą, o į rinką - litas (tam, kas atidavė eurą). Po to 
jau tas eurų rezervas valdomas tokiu būdu, kad kuo mažiau jį rytų 
infliacija - daugiausia rezervo laikoma patikimiausių eurozonos šalių, 
kažkiek JAV obligacijomis ir pan.

Jokių obligacijų pirkimu litas neemituojamas. Galiausiai jeigu LB ir 
emituotų litus, pirkdamas už juos kažkokias lietuviškas obligacijas, tai 
dalis lito tuomet būtų padengta euru, dalis - tomis lietuviškomis 
("litinėmis") obligacijomis. Tuomet rezervas būtų panašiai kaip JAV, 
Japonijos, Didžiosios Britanijos centrinių bankų.




>> Kaip tai litų kiekis išliko pastovus? Jo kiekio kitimo niekas
>> neriboja, jis visiškai laisvai keičiasi. Uždirbi užsienyje eurą ir
>> nori jį leisti Lietuvoje - keiti jį į litą, LB atsargos didėja, litų
>> kiekis rinkoje didėja - vyksta automatinė lito emisija. Kai turi litų
>> ir nori pirkti užsienio prekes ar paslaugas - keiti jį į eurą, LB
>> atsargos ir kartu litų kiekis rinkoje mažėja.
>
> Taigi ką tik pats rašei, kad Lietuvos prekybos balansas - neigiamas.
> Eurai išeina, atitinkami litai denominuojami, o ne atvirkščiai. Čia
> principas labai paprastas - jei emituojama tam tikras kiekis eurų, nori
> nenori teks pasigaminti panašų kiekį litų. Kitaip atsiras vadinamos
> kainų žirklės ir šalies resursai pusvelčiui išlėks kaip į vakuumą. Iki
> krizės, kai švedų bankai įliejo į rinką šviežių kreditinių resursų, ši
> problema kaip ir neegzistavo. Atvirkščiai, litų kiekis augo
> pagreitintais tempais, infliacija viršijo kriterijus, LB džiaugėsi savo
> neveiklumu. Tačiau normalioje, subalansuotoje ekonomikoje tokių dovanotų
> įplaukų nebūna. Nesant pilnaverčio valstybės banko, vienintelis būdas
> reguliuoti litų kiekį apyvartoje - per biudžeto deficitą. O tai, deja,
> užsienio skolos ir jų aptarnavimas.


Kai eurai išeina - litai ne denominuojami, o jų mažėja. Šalyse, kurios 
turi plaukiojantį valiutos kursą, tuštėjant rezervui jos pradeda vis 
brangiau pardavinėti turimus valiutinius rezervus, nacionalinės valiutos 
kursas krenta. Esant labai smarkiam užsienio kapitalo atsitraukimui, 
tokia nacionalinė valiuta gali tiesiog žlugti, taip jau ne kartą yra 
buvę įvairiose pasaulio dalyse ir visai neseniai. Tuo tarpu litas, 
būdamas pilnai padengtas, žlugti negali ir jo vertė nekrenta, tik mažėja 
rezervų kiekis ir tuo pačiu litų kiekis apyvartoje.

Taigi, šalys, turinčios plaukiojantį kursą, gali nominaliai atlyginimų 
ir išmokų nemažinti, nes juos efektyviai sumažina nuvertėjęs 
nacionalinės valiutos kursas. Tuo tarpu Lietuvos atveju tokiu būdu 
valdžia atlyginimų sumažinti negali, atlyginimus ir pensijas reikia 
mažinti nominalia reikšme. Dėl žmonių psichologijos daug lengviau 
priimamas pirmasis variantas, nes infliaciją žmonės priima kaip kokią 
beasmenę stichinę nelaimę, tuo tarpu prieš pensijos, atlyginimo 
sumažinimą žmonės aktyviai protestuoja, nes tai supranta kaip konkrečiai 
prieš juos nukreiptą veiksmą.

Taipogi šalyse, kurių CB perka savos šalies obligacijas, tokiu veiksmu 
ne tik numušamas savo valiutos kursas dėl padidėjusios emisijos, bet ir 
ta nuvertėjusi dalis iš karto perkeliama į biudžetą. Kadangi CB 
nacionalinę valiutą vyriausybei iš esmės skolina, nes perka jos 
obligacijas, galima sakyti, kad vyriausybė priverstinai pasiskolina iš 
savo piliečių - paima iš atlyginimų, pensijų, sąskaitų bankuose, 
grynųjų. Iš esmės, kai vyriausybė sumažina savo skolą, CB parduoda 
obligacijas ir išima iš rinkos emituotus pinigus - tuomet, galima 
sakyti, vyriausybė grąžina pasiskolintus pinigus per padidėjusią 
valiutos vertę. Tik tas atvirkštinis procesas vyksta labai retai - 
valstybės skola linkusi pastoviai pūstis, o valiutos vertė pastoviai 
mažėti. Lietuvoje taip priverstinai "pasiskolinti" iš savo piliečių 
vyriausybė negali - tenka skolintis oficialiai arba priverstinai 
atiminėti per mokesčius ir karpymus.