> Kad bankai dirbs dar ir primokėdami - čia žinoma absurdas. Jei šitą tiesą supranti, visi tolesni tavo samprotavimai yra niekiniai. Visų pirma, jei palūkanų atsisakyti iš viso, tai tie bankai kaip tokie tampa nereikalingi, lieka tik mokamos pinigų saugyklos ir mokamos finansinių operacijų paslaugos. Jei atsisakyti kintamų palūkanų, tai labai sunku įvertinti ilgalaikę riziką, nes negali numatyti kokia po 20 ar 40 metų bus infliacija, kiek kainuos pinigų skolinimasis ir pan. Juk jei palūkanos kažkuriuo metu nepadengs pinigų nuvertėjimo, skolintojas eis į nuostolį, o jei nuvertėjimas taps žymiai mažesnis už mokamas palūkanas - tai bus neparanku skolininkui. Ir reikia suprasti, kad bankas turi ne vieną paskolą, o operuoja daugeliu iš karto, todėl kiekvienu momentu jo gaunamos palūkanos iš skolininkų turi būti didesnės už duodamas indėlininkams. Jeigu dauguma bankų paskolų bus išduota ilgam laikui su fiksuotomis palūkanomis, palūkanų normai pakilus bankas nebesugebės indėlininkams mokėti rinkoje galiojančių palūkanų, indėlininkai nebeneš indėlių ir puls pervesti esamus kitur, bankas žlugs. Ir visiška netiesa, kad nežinai sąlygų - viskas yra aptarta sutartyje. Jeigu nori, dažnai yra galimybė ir kažkuriam laikui fiksuoti palūkanas. Vėlgi - jei nepatinka visų bankų sąlygos - ieškok kito skolininko. Tik labai abejoju ar rastum žmonių, kurie tau ilgam laikui paskolintų didelę sumą be palūkanų ar net su fiksuotomis palūkanomis. Taigi, tos palūkanos ir kintamos palūkanos yra ne bankų problema, o elementarios ekonominės logikos problema.