"Terpentinas" <skiediklis@646.com> wrote in message news:gl1b3d$6d6$1@trimpas.omnitel.net... > Pirma išžudė daugiau kaip 1000 žmonių, poto sako paliaubos? Idomu jei pas > tave taip ateitu koks žydas padalintu tavo namą pusiau ir kitoje pusėje > apgyvenditų savo giminaičius. Kaip tau tai patiktu? Jei tu keltum triukšmą > paskerstų dalį - tavo šeimos. Tai paliaubos? Kada bus teisiamas Izraelio > gynybos ministras? Izraelis yra okupantas, o palestiniečiai yra okupuoti ir > jie turi visas teises ginti savo šalį, nors ir visas pasaulis tyli. > “Mes galim atleisti arabams už mūsų vaikų žudynes. Bet negalim atleisti už tai, kad priverčia mus žudyti jų vaikus.Tik tada bus taika su arabais, kai jų meilė savo vaikams bus stipresnė už jų neapykantą mums.” Buvusi Izraelio Ministrė Pirmininkė Golda Meir Redakcijos prierašas. Tai Izraelio rašytojų sąjungos rusiškos sekcijos atsakingojo sekretoriaus tekstas. Provokuojantis. Piktas. Nes rašytas „iš vidaus“ ir atskleidžia nuotaikas, būdingas ne tik L. Finkeliui. Šis tekstas tikrai nepretenduoja į galutinę tiesą. Jo tikslas – padėti geriau suvokti, kokiais argumentas savo poziciją grindžia tie Izraelio gyventojai, kurie tvirtina, kad Izraelio kariuomenės veiksmai Gazoje ne tik ne per griežti, bet – priešingai. Išsyk nuvilsiu tuos, kurie linkę mane laikyti “kairiuoju” arba “dešiniuoju”. Mano patirtis liudija, kad žmogus privalo elgtis ir veikti priklausomai nuo aplinkybių. Mūsų berniukų mirtis, mūsų sūnų netektis pavertė mane ledo gabalu. Man ligi šiolei atrodo, kad jie sklendžia ore ir niekaip negali nutūpti žemėn... Jie persikūnijo į mane. Į kiekvieną iš mūsų. Ir mes nešiojamės juos po širdimi taip, kaip moteris nešioja vaisių. Aš ir mano bendraamžiai esame visko matę – esame vėtyti ir mėtyti. Mes esam tie, kuriuos vaikystėje bombardavo fašistai, kurie išgyveno getą, kuriems buvo lemta augti našlaičiais. Man gaila bet kurio vaiko, žydų ar palestiniečių. Tačiau negaliu pamiršti, kad daugeliui palestiniečių mažylių, nuo darželio Hamas vadeivos jau išrinko savižudžio šahido likimą. Ir jo tėvai laikys sūnų didvyriu, kai jis susisprogdins ir sunaikins daugybę gyvybių. Kuo daugiau – tuo geriau. Jie šoks iš džiaugsmo, dainuos ir šlovins Allah – taip, kaip jie tai darė susprogdinus New York dangoraižius, kaip džiūgavo tiesiogine prasme nulinčiavus Rammaloj mūsų kareivius. O tuo metu vyksta neįprastas pasaulinis karas. Ir kaip kad būna kiekvieno karo metu – arba jie mus VISUS, ar mes juos, DEJA, irgi VISUS. Sakau “DEJA”, nes iš esmės esu romaus būdo, kaip ir daugelis mano protėvių. Bet nebūna karo su baltomis pirštinaitėmis. Nebūna karo surištomis rankomis. Nebūna karo, kur kitos pusės gyventojais rūpintųsi daugiau, negu savos šalies piliečių saugumu. Dar mes turime savo istoriją. Teisėjų epochos laikais pažadėtosios žemės gyventojus labai trikdė Amalekas. Tuomet mūsų dvasinis vadas, pranašas Samuelis įsakė karo vadui karaliui Sauliui sunaikinti priešą, be gailesčio, pasmerkt myriop visus – nuo vyro ligi žmonos, nuo vaiko ligi kūdikio, nuo kupranugario ligi asilo. Ką padare Saulius? Jis kreipėsi į taikingąsias Amaleko gentis (nūdienos terminais kalbant – išmėtė iš lėktuvo perspėjančius atsišaukimus apie galimą bombardavimą) ir tarė: “Išeikite. Pasitraukit kuo toliau nuo Amaleko, kad nežūtumėt drauge su juo…. Saulius laimėjo svarbiausią likimo mūšį. “Ir gyvą paėmė nelaisvėn Amaleko carą, o visa tautą išnaikino kardu”…. Karalių Saulių prakeikė dėl jo gailestingumo. Dėl to, kad pasigailėjo ir paliko gyvą amalekų carą. Jei Izraelis pražūtų, pasaulis nė nemirktelėtų. Bet drauge su Izraeliu pražūtų ir Amerika ir Europa, kurioms Izraelis kovos su islamiškojo terorizmo priešakinis frontas, poligonas. Izraelis tėra vienintelis vakarų šalių sąjungininkas, nekeliantis jokių, išskyrus vieną, reikalavimų – leiskite priešą nugalėti ligi galo. Leiskit padaryt juoda darbą mums. Už jus – Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Švediją, Rusiją, Ameriką, net už Libaną. Pamenu mano pokalbį su amžinatilsį Aleksandru Bovinu, kuomet jis buvo Rusijos Federacijos ambasadorius Izraelyje. Kalbėjomės tuomet apie Kurilų salas ir Karaliaučiaus sritį, kurių Rusija jokiais budais nenori niekam niekada grąžinti. - Ar žinote, kodėl? – pasakė Bovinas, - Rusija turi Vokietijos ir Japonijos pasirašytą visiškos kapituliacijos aktą, o štai Izraelis, nepaisant visų jo karinių pergalių tokio dokumento neturi.... Šiandien madinga kalbėti apie “kolektyvinę bausmę”, apie tai, kad tauta nėra atsakinga... Ar ne tauta išrinko Hitlerį? Beje, demokratiniu būdu... Ar ne tauta patikėjo valdžią Hamas? Taip pat demokratiniu būdu. Ar neruošia Musulmonų Brolija Egipte dirvos naujiems “demokratiniams” rinkimams? Ką jau kalbėti apie panašius “demokratinius” procesus kitose pasaulio valstybėse? Už ką apskritai atsako tauta? Ar libaniečiai, prieš pradėdami antrąjį Libano karą, nežinojo, kad Hesboullah renkasi ne kavinėse, o parlamente? Ar nežinojo, kad Nasrallah sukūrė valstybę valstybėje ir kaip aštuonkojis supančiojo šalį sukarintų struktūrų, dubliuojančių valstybines, čiuptuvais? Dvylika tūkstančiu raketų Hesboullah arsenale? Susimildami, kada gi jas spėjo įvežti? Libano valdžia, jos elitas nieko nenorėjo pastebėti, nes buvo ir tebėra bailiai, tikėjosi kad jų kažkam bus gaila. Juk ne pirmąsyk teko verkti ir vaidinti aukų vaidmenį.... Štai ir užvakar, kai iš Libano apšaudė Izraelio šiaurę jie vėl reiškia pasipiktinimą Izraelio armijos gana kukliu atsaku...Juk tai tėra “pavienis” atvejis – piktinasi Libano parlamento nariai – kaip Izraelis drįsta atsakyt?! ES taikos balandžiai ir mūsų vargetos liberalai nenori matyti, kad tauta, atvedusi į valdžią savižudžius šahidus, ji – tauta – mąsto taip, kaip gyvena ir miršta taip, kaip masto. šahidams aš nejaučiu jokio gailesčio. Tai žmogžudžiai, kurie vadovaujasi tik pinigais ir tuščiu garbės troškimu. Jie nesugeba nieko pasiekti moksle, mene, sporte – jie ieško garbės žudydamiesi ir žudydami kitus. Užuot siekę kokio nors “Oskaro” apdovanojimo ar Nobelio premijos, jie ieško Korane pažadėtojo šahidu rojaus... Pamenat sukruvintas “sužeistų” palestiniečių rankas pastato Rammalloje languose? To pastato, kuriame nulinčiavo mūsų kareivius? Vienas iš FATAH karinio sparno vadų, generolas Huseinas al- Sahi pareiškė: “Aš priversiu visuomeninę Izraelio nuomonę ir pasaulio visuomeninę nuomonę pasitarnauti mūsų valstybės sukūrimo labui.”. Languose generolas užsienio televizijoms demonstravo rankas, kuriomis ką tik tiesiogine prasme nulinčiavo mūsų kareivius… Į ką apleliuoja gelbėtojai? Savaime suprantama Į “kairiuosius humanistus”! Tačiau, anot D. Orwell’o, dar R.Kiplingas sakė, kad humanistas visada veidmainis. Nei iki 1948 metų, nei iki 1967 “Palestinos” valstybės nebuvo. “Palestina”, kaip juridinis asmuo nustojo gyvavusi 1948 metais drauge su nustojusiu galioti Tautų Lygos Didžiajai Britanijai duotu mandatu. 1948-49 m. Nepriklausomybės karo metais Vakarų krantą ir Gazą be jokio teisinio pagrindo kontroliavo Jordanija ir Egiptas. Beje, ir karas prasidėjo tik po to, kai arabų šalys atsisakė pripažinti JT nutarimą dėl Izraelio valstybės įkūrimo . Pačios arabų valstybės išsyk sugriovė visas palestiniečių valstybės įkūrimo viltis. Tad ne žydai “išstūmė” palestiniečius, o patys arabai. Ir per visus karus žydai nesunaikino tiek arabų ar palestiniečių, kiek tai 1970 metų rugsėjį padarė “nuosaikusis” Jordanijos karalius Huseinas. Ir tai įvyko neatsitiktinai. Kiek gali būti Palestinų? Ramalloj ir Gazoj. Dar Jordanijoje?Dar Libane? Ne žydai išstūmė palestiniečius. Selektyvi atmintis labai nenoriai primena, kad iš arabų šalių buvo išvyta 900,000 žydų. Du kartus daugiau, nei 1948 metais pabėgusių iš Izraelio. 700,000 arabų liko gyventi ir tapo pilnaverčiais Izraelio piliečiais… Per pastaruosius 7 metus į Izraelį buvo iššauta daugiau nei 7000 raketų. Kai jus ima už gerklės, rankos nejučia griebiasi peilio. Bet Izraelio gynybos armija ZAHAL (cva hagana le Israel) peilio griebiasi gana originaliu būdu – iš pradžių ji apie tai įspėja. Iš anksto. Siunčia sms žinutes, skambina telefonu, iš lėktuvų mėto įspėjančius lapelius tam, kad gyventojai spėtų laiku pasitraukti į saugesnes vietas. Kokia dar kariuomenė šitaip elgiasi? Gal turkų, neseniai bombardavusi kurdus? Ar šitaip galima laimėti karą? Ar šitaip reikėtų elgtis su žmogžudžiais, kurių ideologijos pagrindą sudaro kuo įmanomai daugiau mirčių? Melagiai ir veidmainiai. Jie naudojasi žmonėmis, ir net vaikais, kaip gyvu skydu, juk matėme juos net stumiant vaikišką vežimėlį priešais save… Ar be jokios priežasties, be jokios ideologijos kone 70,000 Irano žmonių panoro tapti savanoriais savižudžiais šahidais? Aš prieštarauju tam, kad antiteroristinė operacija “Lydytas švinas” būtų sustabdyta. Nes šįryt Askelone, kaip jau įprasta, buvau pažadintas įspėjamojo aliarmo – Hamas vėl šaudo raketomis. Humanitariniu paliaubu metu. Ir darys tą rytoj. Ir visuomet. Ir dieną naktį galvos apie Izraelio sunaikinimą. Šiandien. Ryt. Ir visada. Kai prieš keliolika metų diskutavome apie Izraelio ir palestiniečių išskyrimą ir žydų gyvenviečių iškeldinimą, aš uždaviau klausimą vienam iš Oslo sutarčių architektui, S. Pereso ir I.Rabino bendražygių Y.Beilinui: “Nejau jus norite, kad mes pasitrauktume iš gyvenviečių ir paliktume artimųjų kapus vandalams?” Jis atsake: “ Aš neleisiu, kad mirusieji už kojų laikytų gyvus”… Vienai iš Hamas raketų nukritus Aškelono kapinėse, nuskubėjau prie motinos kapo. Daugybė kapų buvo sugadinti. Griaučiai gulėjo sustingę pačiomis neįmanomiausiomis pozomis. Staiga man pasivaideno, kad vienas iš skeletų nusišypsojo. Numirė ir juokiasi. Aš nenoriu, kad mano ar mano anūkų gyvenimas priklausytų nuo Hamas, Hesboullah, turkų, amerikonų ar egiptiečių… Ben Gurionas teigė, kad “Neįmanoma įsivaizduoti Izraelio be dvasinio prado viršenybės. Tačiau jei ant vienos svarstyklių pusės jūs padėsite visus pasaulio idealus, o kitoje – Izraelio išlikimą, aš rinksiuosi pastarąjį. Nes mirusieji negarbina Viešpaties” Ir nesiūlykite mums Nasrallos ar Ahmadinežado žmogišku veidu. Pastarosiomis dienomis mano telefonas netyla – skambina draugai iš viso Izraelio, reikalauja, kad aš su šeima laikinai išvažiuočiau pas juos. Dėl saugumo. Aš laimingas, turėdamas daug tikrų draugų. Aš dėkingas mano draugams ir tėvynainiams – mes viena tauta. Bet mūsų pyktis, mūsų atkaklus nenoras palikti Aškeloną – tai nėra noras išgyventi, tai, ko gera, neapsakomas ir drąsus noras gyventi. Aš nieko neatleidžiu nei šeihui Nasrallah, nei Hamas lyderiui Gazoje Ismailui Hannyeh. Aš linkiu jiems visa ko blogiausio. Ir jie man linki to paties. Bet jei mums butų lemta susitikti, aš pasakyčiau, kad tikrieji kankiniai – tai ne šahidai savižudžiai, tai su jais kovojantys mūsų kareiviai, tai Izraelio tauta – vėtyta ir mėtyta, tai mes, pietų gyventojai išdidžiai iškėlę valstybės vėliavas ant mūsų namų. Tikrieji didvyriai yra tie, kurie priešinasi dvikojui gyvuliui. Naujajam Adolfui iš Teherano. Jie, dvikojai žvėrys, nuoširdūs tik tuomet, kai neigia Izraelio teisę gyvuoti. Pseudo kariai, kaip Khaled Mišal, ar Nasrallah ir Hanneyha, kurie, patogiai įsitaisę Sirijos, Libano ir Teherano ofisuose ir bunkeriuose, siunčia kariauti jais pasitikėjusius nelaimingus, nuskriaustus žmones. Amžini teroristai, tesugebantys užauginti teroristus, tegalintys mėšle ir mėšlu laikyti savo tautiečius, tegalintys siųsti juos žūčiai. Žudyti ir mirti. Jais negalima tikėti net tuomet, kai jie sako kelinta valanda. Mes gyvename su jais skirtingose epochose. Skirtingose civilizacijose. Todėl ZAHAL kariauja ligi jų visiškos kapituliacijos. Iki baltos vėliavos. Išgyvens Izraelis- išgyvens ir visas pasaulis. Dabar Aškelone pusiaudienis. Nuo 13.00 iki 16.00 mūsų kariuomenė paskelbs humanitarines paliaubas. Tada iš tos pusės, iš mokyklų, ligoninių ir maisto išdavimo punktų prieigų į mus vėl skries Hamas raketos. 16.00 mūsų vadai pažvelgs į laikrodį ir patrauks į mūšį. Viskas nėra taip blogai, kaip jūs galvojate. Viskas yra kur kas blogiau. Sausio 9-a, Askelonas, 12.00. Sutrumpintas S. Kanovičiaus vertimas