>Mano teiginyje prima žmonės > _dirba_ ir savo _darbu_ kelia ekonomiką, o tada - atitinkamai - turėtų > sekti ir gerovės kilimas bei atlyginimų didinimas >> Verslininkas stengiasi niekada nemokėti už išteklius daugiau, nei jie kainuoja rinkoje. Darbo jėga irgi yra išteklius, ir ji turi savo rinkos kainą. Verslininkas paprastai moka ne už padidėjusį darbo našumą, o dėl to kad negali pasamdyti tokio paties darbuotojo, dirbančio už mažesnį atlyginimą. Tai tas pat, kaip baldų gamintojas nemoka už medieną daugiau nei jos rinkos kaina vien dėl to, kad gauna didelį pelną. Jei ištekliai kainuoja daug pigiau nei pagaminta produkcija, visą pelną paprastai pasiima verslininkas. Jei pelno negauna - nutraukia verslą. Gal ir dabar dauguma bankrutuojančių įmonių išsilaikytų, jei darbuotojams galėtų mokėti žymiai mažesnį atlyginimą, bet darbuotojai nesutinka. Ir visa tai stumia ekonomiką į priekį - tai ir yra rinkos dėsniai. Jei darbdavys galėtų priversti darbuotoją dirbti už bet kokį atlyginimą ar priversti vartotoją pirkti bet kokias prekes už bet kokią kainą, darbo našumui kilti nebūtų paskatų. Darbuotojo galimybės pakelti darbo našumą - minimalios. Jau rašiau, kad tai - verslininko uždavinys, jis tai pasiekia per geresnį darbo organizavimą, naujų technologijų įdiegimą, darbo paskirstymą, masto ekonomiją ir t.t. > Tikrai taip. Ir tam yra daug priežasčių. Ir viena iš jų (pabrėžiu - > viena) - žmonių požiūris į darbą. Nuvažiavusi skinti apelsinų į > Ispaniją, Onytė dirba po 12 valandų per dieną, ir darbo laiku DIRBA > nepakeldama galvos. Grįžusi į Lietuvą, ta pati Onytė atėjusi į darbą > pirma perskaito visus atsineštus žurnalus, išlekia anksčiau pietų, ir > realiai DIRBA gal pusę darbo laiko, nepamiršdama padejuoti, kad kaip ją > išnaudoja ir kiek ji mažai uždirba. Tai vis tik tas žemas darbo našumas yra Onytės ar darbdavio problema? Kaip matome, ta pati Onytė gali ir netgi nori (juk dėl to net palieka savo namus) sunkiai dirbti 12 val. per parą. Bet dėl to, kad vietinis darbdavys nemoka organizuoti darbo, ji priversta sėdėti nieko neveikdama ir nieko neuždirbti. > Pasirodo tik tada, jeigu yra ekstremalus darbo jėgos trūkumas arba > perteklius. Kitais atvejais kiti faktoriai vaidina daug svarbesnį vaidmenį. Aš neteigiu, kad laisvos darbo jėgos pasiūla visada yra svarbiausias jos kainą įtakojantis veiksnys. Aš tik sakau, kad darbo jėgos pasiūla neabejotinai įtakoja jos kainą.