On 2013.06.04 14:25, RaR wrote: > Ką turi omeny po sąvoka "rezervai"? Jei kalbi apie CB išleistus pinigus, > FED atveju tai komercinių bankų sąskaitų FED skyriuose dydžių suma ir > grynieji doleriai, tai pats savaime nei vyriausybės skolinimasis, nei > mokesčių rinkimas jų nei didina nei mažina. Šiais atvejais pinigai tik > keičia savininką. Dolerių kiekį didinti ar mažinti gali tik FED. Turiu omeny komercinių bankų laikomus pinigus FEDo sąskaitose. Mokesčių pinigai pervesti iš komercinių bankų rezervo sąskaitų į JAV iždo sąskaitą FEDe iš rinkos išnyksta, nes JAV iždo sąskaita yra "neprieinama visuomenei". Kai iždas moka už prekes ir paslaugas, pinigai vėl grįžta į rinką. > Tai jis rinkoje jas perka ir parduoda, bet čia esmė yra tame, kad tik > FED'ui ką nors perkant ar parduodant didėja ar mažėja dolerių kiekis > rinkoje. Jau minėtoje FEDo brošiūroje "Modern money mechanics" yra gana aiškiai aprašoma kaip pinigų kiekį rinkoje keičia finasinės JAV iždo operacijos ir kokios priemonės naudojamos, kad tos operacijos sukeltų kuo mažesnius bankų rezervų svyravimus. > Lietuvos atveju tas litų prispausdinimas nieko neduotų. Lito kursas > tokiu atveju automatiškai kristų, o visas importas, tame tarpe ir > energetinės žaliavos vis tiek skaičiuojamos užsienio valiuta. Lito > kursui krentant euro atžvilgiu, žmonės jo nebekauptų ir pradėtų jo > atsikratyti. Gal kurį laiką vyriausybė galėtų už prisispausdintus > pinigus daugiau nusipirkti vietinės darbo jėgos ar prekių. Bet > emigracijos tai tikrai nesumažintų, o padidintų ją, kadangi gaunant > mažesnį atlyginimą dėl nuvertėjusio lito paskatos emigruoti sustiprėtų. > Mūsų atviroje ekonomikoje gamintojai pradėtų mažiau pardavinėti prekių > ir žaliavų tokiomis pačiomis nominaliomis kainomis atpigusiu litu, ir > jas nukreiptų į eksportą, dėl sumažėjusios pasiūlos kainos litais > pakiltų, kol vėl nusistatytų buvusi rinkos pusiausvyra. Taigi, > prisipausdinusi litų Lietuva iš esmės iš savęs nepasiskolintų, o tik > atimtų dalį pinigų vertės iš litų turėtojų ir algų/išmokų gavėjų su > visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis - gyventojų nuskurdimu, kai > kurių vietinių prekių ir paslaugų realiu atpigimu (sąlygojamu žmonių > nuskurdimo) ir padidėjusia emigracijos banga. Vainienės tipo mąstymas. Realiai +/- normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje didesnės infliacijos pavojus kyla kai viršijami realūs ekonomikos pajėgumai. Lietuvos ekonomikai su chroniška ~10% bedarbyste ir didele emigracija iki realių pajėgumų viršijimo dar toli toli. > Na tai jau rašiau - didina JAV vyriausybės obligacijų skaičių, valstybės > skolą. Dolerių dėl to rinkoje nedaugėja. Aš irgi galiu pasiskolinti iš > Petro 10 litų, nusipirkti iš jo pilstuko butelį, išgerti, ir tą > pakartoti 10 kartų. Galiausiai litų kiekis rinkoje nepasikeis, aš > turėsiu 100 litų skolos, o Petras bus labai turtingas, nes turės daug > finansinių aktyvų - mano skolos lapelių 100-ui litų. Tikrai taip. Bet yra esminis skirtumas tarp eilinio besisklolinačio alkoholiko ir JAV. Alkoholikas tau nieko negarantuoja, o JAV garantuoja. Šiaip jau (trumpo laiko) JAV obligacijos yra laikomos bene likvidžiausiu aktyvu po grynųjų dolerių. Taigi nėra baisiai didelio skirtumo, ar taupai dolerius, ar JAV obligacijas. Va alkoholiko Petro raštelių kaupti neverta. > Dėl paties JAV obligacijų pirkimo kino finansinių aktyvų kiekis > nedidėja. Turėjo 100 dolerių, už juos nupirko obligacijų, dabar dolerių > nebeturi, turi obligacijų už 100 dolerių. Jo finansinių aktyvų suma > padidėja, kai jis pagaminą prekę ir ją parduoda amerikonui už 100 > dolerių. Dabar jau taip - jo aktyvai padidėjo, 100 obligacijų + 100 > dolerių, bet už savo finansinius aktyvus amerikonai gavo kino pagamintą > prekę. Tikrai taip - kelis kartus kartojau, kad obligacijų pardavimas - tai vienų aktyvų pakeitimas kitais. O pinigus kinietis gauna tikrai ne už gražias akis. Juk valstybės deficitinių išlaidų prasmė nėra kažką šelpti už dyką, o gauti realią naudą. T.y. kiekvienas gauna tai ko nori - JAV gauna realią naudą (prekes ir paslaugas), kinietis gauna daugiau "popierių". Visi patenkinti. Ir kaip minėjau - patikimumo prasme jokio skirtumo ar kinietis taupo dolerius, ar JAV obligacijas. Suprantu, kad Tamstai vis dar baisiai knieti atskirti JAV vyriausybę (iždą) nuo FED'o, tarsi tai būtų 2 nesusijusios struktūros, o JAV vyriausybė (iždas) dalyvauja rinkoje eilinio uab'o teisėmis. Tokia logika tinka eurosistemai, kur CB iš tiesų yra aukščiau nac. vyriausybių ir finansinėje piramidėje vyriausybės tikrai prilygintos uab'ams (žemiau net už komercinius bankus). Bet JAV ir kitoms savus plaukiojančio kurso pinigus turinčioms valstybėms tai negalioja. > Privalomieji rezervai (atidėjimai) - tai procentas pinigų, kurių, gavęs > indėlius, komercinis bankas negali perskolinti. T.y jei į komercinį > banką Jonas padėjo 100 litų, bankas kažkam iš jų gali paskolinti tik 97 > litus, o 3 litus turi laikyti rezerve - savo sąskaitoje LB. Tas rezervas > reikalingas viena vertus, kad padidinti banko likvidumą - jeigu kas nors > panori išsiimti didesnį kiekį pinigų, kad jų nepritrūktų (jeigu Jonas iš > sąskaitos nori išsiimti 3 litus, jų gali ir negauti jeigu visi jo > sąskaitos pinigai kažkam perskolinti). Todėl skirtingų tipų indėliams > galioja ir skirtingas atidėjimų procentas - terminuotoms sąskaitoms jis > paprastai daug mažesnis nei einamosioms. Kitą vertus privalomaisiais > atidėjimais CB reguliuoja pinigų kiekį rinkoje - kuo didesnis pinigų > kiekis priverstas gulėti sąskaitoje, tuo mažiau pinigų gali būti > perskolinama, tuo mažiau jų juda rinkoje. Tokiu būdu CB ne išima pinigus > iš apyvartos, kaip tai daro atviros rinkos operacijomis, o priverstinai > liepia juos "sukišti į kojines". Jei paskaitytume tą pačią seną gerą brošiūrą "Modern money mechanics", tai ten labai aiškiai parašyta, kad bankai neskolina indėlių, o paskola sukuria indėlį. Pvz. jei John'as atneša į banką $100 ir padeda kaip indėlį, tai bankas įgyja aktyvą - $100 rezerve ir įsipareigojimą John'ui - $100 indėlį sąskaitoje. Jei į tą pati banką ateina koks Peter'is paskolos, bankas gali jam duoti paskolą ir didesnę nei surinkti indėliai (t.y. $100). Pvz. jei bankas jam suteikia $200 paskolą, tai bankas įgyja aktyvą - Peter'io $200 paskolos sutartį ir įsipareigojimą - $200 indėlį Peter'io sąskaitoje. Taigi bankas turi $300 vertės aktyvus ir $300 vertės įsipareigojimus. T.y. balansas balansuojasi :D Jei John'as nusprendžia atsiimti indėlį grynais, arba pervesti į kitą banką - jokių problemų, jo $100 guli banko rezerve. Blogiau, jei savo indėlį nori išsigryninti arba į kitą banką pervesti Peter'is, nes bankas turi tik $100 rezerve. Trūkstamą $100 jis gali "susiveikti" pačiais įvairiausiais būdais. Pvz. pasiskolinti tarpbankinėje rinkoje arba tiesiai iš CB. Šitoje vietoje ir "groja" CB nustatoma pinigų kaina - palūkanų norma. Bankas išduodamas paskolą Peter'iui įvertina, kiek jam kainuotų papildomų rezervų pritraukimas, o Peter'is moka bankui už tai palūkanų forma. Komercinės bankininkystės esmė ir yra - uždirbti kuo daugiau iš valdomų aktyvų ir išleisti kuo mažiau turimų įsipareigojimų aptarnavimui. Todėl bankai suinteresuoti didinti savo paskolų portfelį. Lygiai taip pat bankai nesuinteresuoti laikyti perteklinių rezervų pinigais (ypač jei CB nemoka už juos palūkanų), o skolina vieni kitiems tarpbankinėje rinkoje, arba perka valstybės obligacijas už kurias gauna palūkanas. Nes visa tai didina banko pajamas.