> Klausiu Rar, dėl Tomo minties "Belieka tik pakartoti - CB nustato pinigų
> kainą, t.y. palūkanų normą, ...", aš manau, CB nenustato ("neužrašo ant
> sienos") palūkanų normos, jis tik nurodo vektoriu, pvz 0.25 , ir
> aktyviai juda link to naudodamas savo įrankius (perka obligacijas ir
> t.t.). Ar visgi yra taip kaip Tomas sako - CB vadovas per ketvirtinį
> susrinkimą užrašo ant sienos 0.25, o sekančią dieną, pinigų kiekis
> rinkoje susireguliuoja pats?


Be abejo, yra taip, kaip tu ir manai - CB nustato tikslą, ir tada 
naudoja savo priemones šiam tikslui pasiekti. Pagrindinės priemonės trys:

1. Pati svarbiausia - atviros rinkos operacijos, t.y. pagrinde 
vertybinių popierių (daugiausiai obligacijų), kartais kitų valiutų, 
tauriųjų metalų pirkimas-pardavimas rinkoje. Taip didinamas ar mažinamas 
savo leidžiamų pinigų kiekis rinkoje, o paskui pakitusią jų pasiūlą 
kinta ir jų kaina (palūkanos). Beje, šį pagrindinį mechanizmą Tomas 
kažkodėl neigia, tvirtindamas kad CB nekeičia pinigų kiekio rinkoje ir 
jokio rezervo tam daryti neturi.

2. Privalomųjų atidėjimų procentas komerciniams bankams. Kuo jis 
didesnis, tuo daugiau tikrųjų pinigų pinigų (CB sąskaitoje ar grynųjų) 
reikia komerciniams bankams tai pačiai išdalintai paskolų sumai. Taip 
didinama pinigų paklausa ir tuo pačiu jų kaina.

3. Centrinio banko nustatoma "discount rate" - palūkanos, kurias CB ima 
už trumpalaikes paskolas komerciniams bankams, kurias jie ima tada, kai 
trūksta pinigų atitikti nustatytą atidėjimų normą, "nesueina galai". 
Šios palūkanos visada didesnės nei tarpbankinėje rinkoje, bet kuo tas 
skirtumas didesnis, tuo labiau komerciniai bankai stengsis skolintis 
tarpbankinėje biržoje.

Verta pastebėti, kad ta siekiama palūkanų norma - tai palūkanos, kurias 
komerciniai bankai ima vienas iš kito už trumpalaikes paskolas, t.y. 
skolina perteklinius rezervus (tikruosius pinigus) bankui, kuriam jų 
trūksta tam, kad atitiktų CB nustatytus reikalavimus. Čia Tomas kaip 
apie palūkanų normą samprotavo apie CB mokamas palūkanas už jame 
laikomus rezervus (tikruosius pinigus), bet nustatytą kiekį rezervų 
komerciniai bankai vis tiek turi laikyti, o perteklinius ir taip geriau 
perskolinti rinkoje, nes CB mokamos palūkanos yra mažesnės, todėl šis 
instrumentas tik nedaug prisideda prie pagrindinės palūkanų normos.

Čia išdėsčiau remdamasis FED pavyzdžiu, bet visi normalūs CB naudoja 
šiuos instrumentus, skiriasi tik detalės. Taipogi reikia pasakyti, kad 
rinkos neabejoja CB galiomis pakeisti palūkanų normą, todėl jau vien ją 
paskelbus ji pradeda judėti atitinkama linkme. Visgi lengva 
įsivaizduoti, kad jeigu CB paskelbtų didinantis palūkanų normą, bet 
užverstų rinką pinigais, ta palūkanų norma greitai nusistovėtų ne ties 
CB paskelbta reikšme, o ties ta, kurią diktuoja pinigų paklausa-pasiūla.