On 2013.05.28 19:24, RaR wrote:

> Kai finansuoji valdžios išlaidas, tuo pačiu finansuoji ir jos karines
> išlaidas.

Pati logika, kad kiniečiai kažką finansuoja yra neteisinga. Valstybė 
darydama "deficitines" išlaidas ne tik kad nemažina pinigų kiekio, bet 
atvirkščiai - didina (išmokos iš biudžeto didina bankų rezervus, 
mokesčių surinkimas - mažina). Tai, kad dalis vienos rūšies aktyvų 
(rezervų bankuose) pakeičiama kitos rūšies aktyvais (skolos vertybiniais 
popieriais) nekeičia paties aktyvų skaičiaus padidėjimo fakto. T.y. 
galima teigti, kad JAV finansuoja kiniečių norą taupyti JAV dolerius, 
bet negalima sakyti, kad kiniečiai finansuoja JAV išlaidas.

Manau, kad daug nesusipratimų kyla vien iš terminologijos. Lietuviškas 
terminas "skolinti(s)" ar angliškas "borrow" bendru supratimu apibūdina 
veiksmą, kai veikėjas laikinai X perduoda turimą daiktą (kirvį, 
plaktuką, pinigus) kitam veikėjui Y, o anas pasižada tą daiktą grąžinti.
T.y. X laikinai praranda plaktuką, kirvį ar pinigus, o Y laikinai gauna.
Bet finansų sistema veikia ne taip. Kai bankas išduoda kreditą, jis iš 
nieko pinigų nepaima. Valstybė darydama deficitines išlaidas taip pat iš 
nieko pinigų nepaima.

Kiek pastebiu angliakalbėje literatūroje (nekalbu apie sensacijų 
besivaikančią spaudą, sąmokslo teorijų gerbėjus ir pan.) autoriai vengia 
naudoti terminą "borrow", o vartoja "credit, debt issue" ir t.t. ir pan. 
kas turi kitokią prasmę nei "borrow". O pas mus (bent jau kasdieninėj 
kalboj) viskas suplakama į "skolinimą(sį)", nuo kurio visiems plaukai 
šiaušiasi.

> Aš kalbu tik apie tą dalį, kuri patenka į CB. Šiaip leidžiant pinigus ir
> juos išimant praktiškai visada pinigai su vertybiniais popieriais
> keičiasi vietomis - vieni į rinką, kiti į CB. Kai CB gauna palūkanas,
> pinigai rinkoje "tirštėja", nes jie išnyksta iš rinkos, o CB jokių
> vertybinių popierių į rinką neatiduoda.

Dėl to ekonomistai ir teigia, kad dabar madingas QE turi realų 
defliacinį poveikį ekonomikai. QE vykdantys CB renka rekordines pajamas, 
o ekonomika pinigus praranda.

> Bet mechanizmas jiems grąžinti į
> rinką dar kartą neįsidedant vertybinių popierių į CB yra - per paties CB
> išlaidas ir perduodant likutį valstybės iždui. Kai CB moka palūkanas
> komerciniams bankams, pinigų rinkoje daugėja nedidėjant CB turimų
> vertybinių popierių kiekiui, pinigai rinkoje "skiedžiasi". Komerciniai
> bankai ar kas nors negrąžina tų pinigų CB. Tad siekiant, kad taip
> pinigai nesiskiestų, palūkanas CB turėtų mokėti iš savo pelno, t.y. iš
> tų pinigų, kurie patenka į CB šiam už juos neatidavus rinkai vertybinių
> popierių.

Galbūt taip ir yra, aš dar iki tokio lygio nedaaugau :)

> Tos palūkanos už rezervus - mano silpna vieta, nekreipiau į jas dėmesio.
> Nežinau kokios ten realios sumos per metus susidaro, bet valiutų
> valdybos modelis tiesiog reikalauja, kad LB jas mokėtų iš savo pelno,
> kitaip litas po kiek laiko gali nebebūti padengtas 100%. O kadangi
> nepanaudotas LB pelnas paprastai pereina į valstybės iždą, tai tos
> mokamos palūkanos komerciniams bankams praktiškai yra atimamos iš šalies
> biudžeto. Šiaip jau nematau kažkokios ekonominės prasmės tas palūkanas
> mokėti - LB iš esmės vis tiek nevykdo jokios monetarinės politikos.

Vis tik manau, kad Tamstos pateiktas LB veiklos modelis yra pernelyg 
supaprastintas. Juk LB turi vienu ar kitu būdu riboti komercinių bankų 
išduodamų kreditų litais plėtrą. LB palaikydamas litų palūkanų normas 
aukštesnes nei eurų sąmoningai skatino gyventojus ir įmones skolintis 
eurais, o ne litais. Tai ribojo kreditų litais plėtrą, skatino eurų 
"pritekėjimą" į Lietuvos ekonomiką ir leido išlaikyti fiksuotą euro/lito 
kursą. Iš esmės puikus "negalimo trejeto" veikimo pavyzdys.