>Su NT vat ir klausimas, nes NT tradiciškai visada bus daromas iš lokalinių 
>išteklių. Niekas juk plytų neveš daugiau kaip kelis šimtus km. O kaip tik 
>dėl to ir turėjau omenyje sudėtingus gaminius, ala >automobilius, nes itin 
>nelengva būtų pasakyti, ar vokiškas MB, vis dar MB, ar pas jį pusė jau 
>kiniškų dalių.


Beprasmiška čia kažką be skaičių diskutuoti. Tingiu knistis, nes man tai 
nėra svarbu, bet įsitikinęs, kad europietiškuose automobiliuose dauguma ir 
detalių europietiškų, tik iš Vakarų Europos vis labiau gamyba perkeliama į 
Rytų Europą. Bet kuriuo atveju nematau jokios problemos, nes laisvai 
prekiaujant gali nupirkti tik tiek kiek parduodi ir atvirkščiai. O 
ilgalaikius prekybos disbalansus pagrinde sukelia vyriausybės daug ir ilgam 
įsiskolindamos/skolindamos, priimdamos paramą/ją teikdamos. Bet kai tos 
disproporcijos pasiekia didelį lygį, po to pačios vyriausybės nebežino ką su 
tomis tarpusavio skolomis daryti, nes viena pusė jų atiduoti negali, o kitai 
netgi neparanku jas atsiimti.



>Visai ne. Juk kokybę nusistato patys vartotojai, ir standartai atsiranda iš 
>vartotojų skundų ir prastos patirties, o ne iš oro, ar todėl, kad 
>valdininkai viską pragalvojo 8 žingsnius į priekį. Todėl normali 
> >produkcija normalioje rinkoje yra savarankiškai sertifikuojama, apie tai 
>klientas informuojamas, o ne todėl, kad kas nors su pistoletu privertė. Ir 
>būtent todėl su sertifikavimu galima ne ką prasčiau baninti, >nei su 
>muitais. Pasidomėtum kai kurių sričių sertifikavimu ES erdvėje, kuriose yra 
>faktinė monopolija, - kitaip šnekėtum.


Čia aš nesamprotauju apie tokias gudrybes, man nesvarbu kaip ką oficialiai 
vadina. Kalbėjau tik apie trukdymus prekybai ir vartotojų teisių gynimą. Jei 
barjerus prekybai oficialiai pavadini rūpinimusi vartotojais, tai esmės 
nekeičia.