>> Pasitikslinu: jei aš imu tai, kas patalpinta internete, kodėl >> aš turiu klausti leidimo, o ne tas kuris talpino? > > Jei nuvarai paliktą ir atlapą automobilį gatvėje, tai su(si)vokti, kad > jis priklauso ne tau (ir kam jis priklauso) turi pats, ar tas, kuris jį > pavogęs paliko gatvėje...? Nuvarau, ar pasidarau kopiją? Ir kodėl automobilį, o ne arklį, ar mamutą kokį? Gal laikas pradėti diskutuoti problemos kontekste, kai objekto dublikatą padaryti kainuoja 0 medžiagų sanaudų ir panašiai tiek pat darbo? Ignoruojant šį momentą toli nenueisim. > Problema dar ir ta, kad terminas vagystė aiškinama LKŽ prasme. Teisinė > prasmė (ir kvalifikacija) yra kitokia. Visgi dažniau (bent taip > įsivaizduoju iš to kas mūsuose girdėti viešojoje erdvėje) trumpina ir > persekioja ne tuos, kurie neva netyčia atsisiuntė, bet neva nevogė, nes > nežiūrėjo/neklausė, o tuos, kurie *platina* ir gausiai. Taip, jei > precedentai pasisuktų ta linkme, kad būtų drastiškai persekiojama (ir > baudžiama) tik pagal pliką faktą (aptiktas nelegaliai įgytas turinys), > tai jau būtų pavojus, tačiau, kita vertus, KET taisyklėse (ir apskritai, > įstatymuose) nuobaudos (už veiksmus) įtvirtintos ir skiriamos > nepriklausomai nuo to ar tu savo veiksmais realiai padarei kokią nors > tiesioginę ar netiesioginę žalą. KET taisyklėse nuobaudų visai nėra. Yra ATPK. Vagystė yra BK. > Vagystė yra ne tai, kaip tu jautiesi, o tai, kaip (ir kada) tu pažeidi > įstatymus ir kitų teises (ir kai būtent tai kvalifikuojama, kaip vagystė > ar nelegalus platinimas, įgijimas, kt.). Aš čia vis beviltiškai bandau pasiekti, kad žmonės įmtų galvoti, kokias sąvokas naudoja. Plius antra pastraipa. > Galima diskutuoti dėl to, kad > (dar) egzistuoja tokios (netobulos, neadekvačios laikmečiui) > teisės/įstatymai ir jos ginamos, įstatymai vykdomi, tačiau kvestionuoti > „vagystę“ tokiais pavyzdžiais (nelegaliai, tai suvokdamas ar bent > turėdamas pareigą žinoti atsakomybę, o gal net ir puikiai ją žinodamas, > prisisiunčiau tūkstančiais, bet dar neklausiau, todėl dar ir „nevogiau“ > ir manęs bausti negalima) nėra korektiška. O taip, pasaulyje pilna pavyzdžių, kai įstatymai patobulėjo nekvestionuojant jų adekvatumo. Jau AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ ĮSTATYMAS kelia labai daug klausimų. Pvz: Fonograma – kūrinio atlikimo, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašas, užfiksuotas techninėmis priemonėmis kokioje nors materialioje garso laikmenoje. Whois materiali garso laikmena? O materiali negarso laikmena? O nemateriali laikmena? Toliau geriau: 20 straipsnis. Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais 1. Be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas. Atgaminant kūrinius asmeniniais tikslais reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu būdu popieriuje), taikomos šio Įstatymo 23 straipsnio nuostatos. Žiūrim į sąvokas: 2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Atgaminimas – kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto (viso arba dalies) tiesioginis ar netiesioginis, nuolatinis ar laikinas kopijų (kopijos) padarymas bet kuriuo būdu ir bet kuria forma, įskaitant elektroninę formą. Kaip suprantu, jei noriu nebūti vagis, ir klausyti nusipirktą CD savo kompiuteryje, nešiojamame kompiuteryje ir telefone, turiu pirkti 3 CD kopijas, nepaistant to, kad nei nešiojamame kompiuteryje, nei telefone aš CD panaudoti negalėsiu? Ar taip, gerbiami antipiratai? Dar įdomu, ar pasidaręs mp3 (tiksliau m4a) aš galiu jo klausyti daugiau nei vieną kartą, nes apibrėžimas labai įdomus… Labai norint turbūt jį galima pritempti iki to, kad internetą naršyti nelegalu. ic -- http://rimantas.com/