On Sun, 26 Dec 2010 19:38:00 +0200, Kęstas wrote: > problema tuomet, kai paprasti žmogeliai, visokie statybininkai, vairuotojai > ir futbolininkai, pradeda galvoti, jog jokios atsakomybės už skaitmeninės > nuosavybės vagystes apskritai nėra arba ji yra, tačiau pakankamai > butaforinė, kad ją būtų galima visiškai ignoruoti. rezultate gauname > situaciją, kurioje piratinę produkciją žmonės renkasi ne dėl to, kad neturi > pinigų originaliai, bet nesupranta, kodėl turėtų tą originalią pirkti ir kuo > ji iš viso skiriasi nuo linkomaniškos. be to, nemokėdami pinigų jie nustoja > galvoti, ar koks filmas, muzika ar programa jiems iš tiesų reikalinga ir > įdomi, o vartojimas vyksta tik dėl vartojimo. išėjo naujas filmas, žaidimas, > albumas, etc. - reikia atsisiųsti. visiškai nesvarbu, ar tai totalus šūdas, > ar ne. tiesiog reikia ir viskas ;) tai tas pats, kas dukart per savaitę > pirkti naują batų porą. > apskritai linkomanija - tai maksima be pardavėjų ir apsauginių. Tai yra > naivi utopija, kuri įmanoma tik dėl to, jog gyvename globalios rinkos > sąlygomis ir turinį, kurį jūs vagiate, kuria tie, kuriems sauja vagių mažai > terūpi. dar daugiau - tokie linkomanijos tipo svieto lygintojai apvalo mažas > rinkas nuo smulkių vietinių konkurentų, kurie dėl piratavimo nesugeba > išsilaikyti, taip dar labiau sustiprindami didžiųjų pozicijas. pagrindinis > rezultatas - menkstanti įvairovė, pasiūlos suvienodėjimas, alternatyvų > nykimas. apie etinius dalykus iš viso nėra, ką kalbėti.. šia prasme tarp > skaitmeninio ir materialaus daikto vagystės nėra jokio skirtumo, tad > formaliai besinaudojantys linkomanija yra tiesiog vagys. jeigu visi > linkomanijos vartotojai tai suvoktų, jau būtų neblogai, gal prieš > siųsdamiesi pagalvotų, ar tikrai jiems tai bus įdomu ir reikalinga, ir jeigu > reikalinga - ar negalima to gauti labiau civilizuotu būdu :) Įdomu tik, kodėl visi lyg ir sutinka, jog negalima lyginti daikto su autorinėm teisėm pagal tai, jog savininkui daroma kitokia žala (atėmus saldainį jo savininkas netenka saldainio, autoriui kūrinys lieka), bet kodėl tuomet lobistai ir, atseit, moralistai, kalba, jog teisės tai priklauso lygiai taip pat išskirtinės autoriui kūrinio, kaip ir daikto savininkui. Juk autorius pats paleidžia kūrinį, o po to bando kontroliuot jo plitimą. Čia panašiai kaip pagadinti orą ir sakyti, jog jei įkvėpsit, tai jau ir turėsit man susimokėti. Hiperbolizuoju - tiems, kas nesuprato. Čia kažkada buvo diskusija apie tai, jog įsirašyti laidos negalima, tai pažeidimas. Bandau įsivaizduoti kitą situaciją: nusiperku Maximoje salotas, kurias galima valgyti tik tam tikrą valandą, arba kėdę nusiperku, ant kurios galima sėdėti tik vakarais. Absurdas, bet ar ne tas pats su autorių teisėmis? Paleidžiama į eterį ir apribojama, kaip aš tai galiu matyti. Galiu tik tiesiogiai, dar gal per kokios įstrižainės televizorių? O jei aš originalo nespėsiu pamatyt ir žiūrėsiu delayed, kurį pasidarysiu pats? Irgi negalima? O jei aš sugalvosiu trijų žodžių derinį ir paskelbsiu savo nuosavybe, tai kiekvienąkart, kai kas nors ištars tuos tris žodžius, turės man susimokėti? Tie, atseit, gynėjai baksnoja į įstatymus ir sako, kad įstatymai sako taip ir taškas. Bet tie, kurie protauja, žino apie tai, kaip kuriami įstatymai, žino ir apie tai, kas yra lobizmas ir kas yra interesų grupės. Akivaizdu, jog viena interesų grupė autorinių teisių atžvilgiu yra labiau organizuota nei kita. Todėl ir susiorganizavo tokius įstatymus. Prisiminkit, kiek laiko užtruko net įrodžius, jog rūkymas kenkia uždrausti rūkymą kabakuose bei tabako reklamas. Tokia stipri ir koncentruota interesų grupė buvo. Todėl aš pasakėlėm neseku. Be to, filmus žiūriu kinoteatre, mėgstamų atlikėjų pasirodymus žiūriu gyvai (Elvio palikuonims nejaučiu pareigos mokėti už tatašos talentą) ir susimoku nemažiau nei kainuoja albumai - paskutinis pirktas bilietas kainavo ~400 Lt. Sąžinė švari, bet kaip ir bet kuris Lietuvos pilietis, galėčiau būt nubaustas, nes įstatymai tokie, jog net paniūniavus mėgstamos dainos fragmentą tampu pažeidėju. -- Sėkmės, Meier