aš nekalbu apie funkcinius pažeidimus, o apie signalų sutrikimus, apie 
ligas, kurias žmonės sau įsikalba, kad nieko daryt nereiktų.
Beje, turiu garbės kas mėnesį lankytis pas psichologą su sūnum. Šitas 
psichologas kietas (šiknos spardytojas :), visai smagu su juo pabendrauti. 
Tai jis kažkada išspinduliavo tokią mintį, kad seniau psichloginių problemų 
tokios masės nebuvo, nes didžioji dalis žmonijos didžiąją dalį energijos 
turėjo sskirti pirminiams poreikiams patenkinti (tipo, paėsti ir sušilti). 
Išsidirbinėjimams tiesiog nebuvo laiko. Dabar pirminiai poreikiai didžiosios 
dalies žmonijos yra patenkinti. Bet tas poreikis ("Drang") kažką organizuoti 
tebėra. Todėl prisikuriama problemų, kad būtų ką veikti. Bet kadangi 
susikurtų problemų išspręsti neįmanoma, ir rezultato (nuo medžio lazda 
numušto banano) nėra, dėl to kyla nepasitenkinimas. Sprendimas - 
įgyvendinamų tikslų turėjimas ir susikoncentravimas į juos, į mažus dalykus, 
kurie vyksta kasdien ir kurie sekasi, bet į juos tiesiog nekreipiama 
dėmesio. Jis netgi sakė, kad yra žmonių, kurie "pasveiksta" nuo "depresijos" 
susirgę tikrom ligom... nes persiskirsto vertybės (ne visi). Yra smegenų 
pažeidimų, dėl kurių kyla tos baimės ir depresijos, tai čia liga. Bet 
didžiajai daliai verkšlenančių  skystaklynių tai netaikytina

aš nesu kategoriška, bet kadangi giminėj kaip tik turime du tokius 
"ligonius", tai tiesiog kalbu iš patirties :) Užtenka tik paklausyti 
kartais, kaip jie abu savo "problemas" ir diagnozes aptarinėja :)

"Ruta" <rutapeter@online.de> wrote in message 
news:hgfpnq$afp$1@trimpas.omnitel.net...
>
> Alora, kodėl tu tokia kategoriška? Kuo smegeninė kitoks organas, nei 
> inkstai, kasa ar širdis? Jos funkcijos lygiai taip pat gali (stipriau ar 
> mažiau, trumpam ar negrįžtamai) sutrikti.
>
> Jeigu kažkokia liga pasidaro "madinga", tai dar nereiškia, kad jos nėra.